15-oji Th.Manno festivalio vasara

15-oji Th.Manno festivalio vasara

 

 

Liepos 9–17 dienomis Nidoje vyko XV tarptautinis Thomo Manno menų festivalis, savo muzikos, žodžio, dailės bei kino programose šiemet gvildenęs daugiakultūrės ir daugiatautės Europos idėjas

Vytautė Markeliūnienė

Atsivertę festivalio katalogą, pirmiausia stabtelime prie Nobelio premijos laureato rašytojo Thomo Manno minties: „Patogu ir hedonistiška stoti prieš dvasią kovojančios prigimties pusėn, kuri ir šiaip visados yra stipresnioji. Paprasčiausias kilniadvasiškumas ir truputis žmogiško pareigos jausmo turėtų mus versti saugoti ir kurstyti šioje žemėje silpną dvasios liepsnelę, kad ji nors šiek tiek smarkiau šviestų ir šildytų“.

Nepaisant skirtingų laikmečių

Tokio tad paakinimo pastūmėti leidomės į šiek tiek daugiau nei savaitės menų sambūvio kelionę. Ir nors joje tiesiogiai Th.Manno kūrybos ar minčių ataidų girdėjome ne tiek daug, dažnas festivalio renginys savais raiškos būdais tebeplėtojo, kaip ir anksčiau, sąsajas su rašytojo kūryba bei asmenybe.

Beje, 15-asis festivalis buvo pavadintas „Gimtoji Europa“, siekiant pagerbti dar vieną Nobelio literatūros premijos laureatą Czesławą Miłoszą, kurio gimimo šimtmetį šįmet minime. 1959 m. Paryžiuje pasirodžiusi jo knyga „Gimtoji Europa“ (Lietuvoje išleista 2003 m.) padiktavo ir skirtingų festivalio potemių polifoniją: europietiškumo žymės ar politinė emigracija ir menininko laikysena, praeities kultūros kraštovaizdžių panoramos ar Rytų ir Vakarų Europos erdvės šaltojo karo metais, gimtinė kaip menininko atspara ir kūrybos šaltinis ar tremtys ir sugrįžimai etc. Iš tikrųjų Manną ir Miłoszą supo skirtingų laikų erdvė su savomis patirtimis, tačiau festivalio metu įtaigiai mezgėsi abiejų europietiško humanizmo matmens dialogas. Pasak Th.Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkės, istorikės habil. dr. Ruth Leiserowitz, „Miłoszas pasirodė esąs europietis tais laikais, kai tokių prisipažinimų niekam nereikėjo. Būtent tai – nepaisant skirtingų laikmečių – ir sieja jį su didžia asmenybe, kurios vardu pavadintas mūsų festivalis, su žmogumi, kuris kitapus Atlanto negalėjo ir nenorėjo išsižadėti savo gimtojo žemyno“.

Renginių ir partnerių pagausėjo

Devynias festivalio dienas šįmet įprasmino penki žodžio programos renginiai, vykę Th.Manno vasarnamio terasoje, trys kino naktys prie švyturio, dvi parodos Neringos istorijos muziejuje, V. ir K.Mizgirių menininkų namuose bei videoperformansas Nidos meno kolonijoje. Aštuonis festivalio vakarus lydėjo koncertai Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Tai tik statistika, betgi ji liudija apie besiplečiančią apimtį – pagausėjo ne tik įprastų renginių, bet ir prisidėjo naujas partneris – Nidos meno kolonija. Be to, po ilgos pertraukos viename koncertų vėl išgirdome orkestrą (kurį laiką apsiribota tik kameriniais ansambliais).

Aktyvesnė festivalio įvykių dinamika kartais gali atrodyti rizikinga, ypač turint galvoje kurorto atmosferą ir masinančius kitus jos malonumus. Vis dėlto XV Th.Manno festivalyje patirta, jog gausiai renginius lankiusi publika mielai rinkosi kultūrinius išgyvenimus, kurie tam tikromis dienomis prasidėdavo jau nuo 16 val. (žodžio popiečių laikas), tęsdavosi parodų atidarymuose ar koncertuose (kurių pradžia – 20 val.), o pasibaigdavo kino naktyse prie švyturio (čia paskutiniai seansai prasidėdavo maždaug 1 val.).

Akcentai – atmintis ir kraštovaizdis

Kokie gi buvo įprasti festivalio akcentai? Ko gero, jie susitelktų į dvi grupes: skirti Th.Mannui prisiminti bei susiję su Nidos, Kuršių nerijos istorija, kraštovaizdžiu.

Kaip ir kasmet pažymėta liepos 16-oji, Th.Manno bičiulių diena (1930 m., kaip tik minimą dieną Mannas su šeima peržengė naujojo vasarnamio slenkstį), kurios popietę iš Miuncheno atvykęs Dieteris Straussas pristatė savo neseniai pasirodžiusią knygą „Jau tie Mannai. Apie reikšmingiausios vokiečių rašytojų šeimos emigracijos praeitį“. Kadangi tai buvo paskutinė festivalio diena, užsibaigianti koncertu, joje skambėjo rašytojo amžininko, gimusio tais pačiais metais, M.K.Čiurlionio Styginių kvartetas, po jo – dažną festivalį lydėjusi J.S.Bacho muzika, konkrečiau – iškilminga bažnytinė kantata „Aš daug kentėjau, daug vargau“, sutelkusi didžiulį atlikėjų būrį.

Beje, Th.Mannas ir muzika – tai bemaž neišsenkanti tema. Tai paliudija ir paties rašytojo žodžiai: „Galėčiau sudaryti nedidelį katalogą knygų apie muziką ir muzikus, kuriuos atidžiai „su pieštuku“ skaičiau“. Tarp tokių būtų ir kompozitorius Gustavas Mahleris, kurio 100-ąsias mirties metines, kaip ir Čiurlionio, šįmet minime. Dera priminti, jog devyniems mėnesiams likus iki Mahlerio mirties Mannas Miunchene klausėsi šio kompozitoriaus Aštuntosios simfonijos premjeros, o padėkodamas kartu su laišku kompozitoriui atsiuntė savo naujausią knygą „Karališkoji didenybė“. Knygos pradžioje įrašė šiuos žodžius: „Žmogui, kuriame įsikūnijo mūsų laikmečio rimčiausia ir švenčiausia meninė valia“. Žinoma, kad vėliau Mahleris tapo ir jo apysakos „Mirtis Venecijoje“ pagrindinio herojaus prototipu, kai kuriuos šio kompozitoriaus kūrybos aspektus Mannas panaudojo ir kurdamas Adriano Leverkühno portretą romane „Daktaras Faustas“.

Ataidėjo su muzika

G.Mahlerio kūryba persmelkė net trijų šiųmečio festivalio koncertų programas – girdėjome Penktosios simfonijos Adagietto dalį, kurią pagriežė festivalyje debiutavęs Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus). Vakare, skirtame Čiurlionio ir Mahlerio kūrybai, skambėjo pastarojo dainos, specialiai festivaliui parengtos dainininkės Astos Krikščiūnaitės ir pianistės Audronės Kisieliūtės. Išgirdome ir šio kompozitoriaus jaunystės opusą – Fortepijoninį kvartetą, kurį interpretavo festivalyje susibūręs ansamblis: pianistė Albina Šikšniūtė, smuikininkas iš Austrijos Gernotas Winischhoferis, altininkė Eglė Karžinauskaitė, violončelininkas Edmundas Kulikauskas.

Tam tikrų ryšių galėtume rasti taip pat ir Manno bei Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos patirtyse. Nors abu formavosi visiškai skirtingoje aplinkoje ir kultūroje, amžių sandūros tendencijos sąlygojo kai kurias kūrybos paraleles – štai kad ir polinkį į konstruktyvumą ar siekį vienai meno rūšiai taikyti kitų menų principus. Tad Čiurlionio muzika šįmet ataidėjo keliuose koncertuose ir įvairiais žanrais: skambėjo jo fortepijoniniai opusai (atliko pianistas Daumantas Kirilauskas), aukščiau minėtas Kvartetas, interpretuotas Kauno kvarteto bei chorinės kompozicijos – liaudies dainų išdailos, originalios dainos (žodžiai Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės ) bei fuga Kyrie pagal religinį tekstą. Chorinės muzikos programą parengė kamerinis choras „Aidija“, Th.Manno festivalyje dalyvaujantis jau 14-ąjį kartą. Fortepijoninių Čiurlionio kompozicijų išgirdome ir vienoje žodžio popiečių, kur jas, įterpdamas savo poezijos, skambino prof. Vytautas Landsbergis. Čiurlionio atminimo matmenį praplėtė ir festivalio užsakyto kūrinio premjera – Osvaldo Balakausko „Čiurlionio metai“ fortepijonui ir styginių orkestrui.

Atsiskleidė dailės programoje

Kita aukščiau minėta įprastų festivalio akcentų grupė, susijusi su Kuršių nerijos, Nidos praeitimi, labiausiai atsiskleidė dailės programoje.

Tai Neringos istorijos muziejuje eksponuota paroda „Tarp dangaus ir jūros. Kelionė laike ir erdvėje: Vokietija–Kuršių nerija–Kaunas–Nida“, palydėta paskaitos „Lietuvos dailininkai Kuršių nerijoje. XX a. I pusė.“ Išvydome ir dar vieną parodą – Mizgirių menininkų namuose festivalio metui įsikūrė Akvilės Zavišaitės (1962–1991) darbai „Tarp Vilniaus ir Sidnėjaus: po 20 metų“. Dailininkės kūrybos palikimo dalis sugrįžo į Nidą, kur ji praleido vaikystės ir jaunystės vasaras. Na, o šių dienų Nidos kultūrinį peizažą formuoja čia įsikūrusi Nidos meno kolonija, skleidžianti šiuolaikinės meno kalbos ir raiškos rezonansą. Paskutinę festivalio dieną jį vainikavo „Migruojančių meno akademijų“ projektas – 10 šalių studentų videoperformansas, praturtinęs festivalio programą ir dar viena papildoma diena, ir nauju dailės programos formatu.

Ir toks pat, ir kitoks

Vis dėlto Th.Manno festivalis, puoselėjantis tradicijas, kaskart išlieka ir toks pat, ir kitoks. Kitoks dėl to, kad kaskart programoje išvystame naujų dalyvių arba sugrįžtančių kitame amplua.

Šįmet pirmąkart čia viešėjo knygos „Nemunas – vienos upės istorija“ autorius Uwe Rada (Vokietija), prof. Irena Vaišvilaitė, parengusi pranešimą „Apie viltį“, poetas ir rašytojas Adamas Zagajewskis (Lenkija), savąją žodžio programą įvardijęs „Gimtoji Europa ir atskiras rašytojo balsas“. Festivalyje debiutavo ir austrų smuikininkas Gernotas Winischhoferis, dainininkas Mindaugas Zimkus. Muzikinėje programoje pirmąsyk skambėjo kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus (1884–1941) kūrybos valanda, o jo lietuvių liaudies dainų išdailos choro „Aidija“ dėka iš archyvo dokumento tapo koncertinėmis meninėmis formomis. Pastarojo koncerto programą parengė ir kompozitoriaus vaikaitis pianistas Jurgis Karnavičius, dainininkė Sigutė Stonytė, smuikininkė Rusnė Mataitytė, violončelininkas Edmundas Kulikauskas. Pirmąkart ne tik festivalyje, bet ir Lietuvoje skambėjo autorinis austrų kompozitoriaus A.Brucknerio (1824–1896) koncertas, sudarytas iš motetų, originalių dainų ir Styginių kvarteto – už šią programą didžiausia padėka Kauno kvartetui ir chorui „Aidija“, vadovaujamam Romualdo Gražinio. Pirmąsyk viename koncerte susitiko ir du puikūs kameriniai ansambliai – Kauno kvartetas ir fotepijoninis trio „Kaskados“, priminę taurią kompozitorių J.Brahmso ir A.Dvořáko draugystę (buvo pagriežtas pirmojo Styginių kvartetas Nr.1 ir antrojo trio „Dumky“). Festivalyje debiutavo ir jauna muzikologė Aleksandra Pister, komentavusi trijų koncertų programą.

Pabaigai vėl pasitelkčiau Th.Manno mintį: „Tuomet patiriu, kad nėra nieko sena, kas kasdien iš naujo negimtų“. Tegu tai telieka kaip palinkėjimas, viltis ir šiam festivaliui, puoselėjančiam pastangą tęsti tradiciją ir kasmet gimti iš naujo..

by admin