37 valandos Varšuvoje
Juozas Šikšnelis
Praleidęs 37 valandas svečioje šalyje, gali parašyti eilėraščių ciklą ar rengti kūrybos vakarus. Susilaikysiu nuo vieno ir nuo kito, trumpai išvardydamas, ką per tas valandas nuveikiau. Ilgai bendravau su žymiu lenkų skulptoriumi, dideliu ir nuoširdžiu Lietuvos bičiuliu, Vilniuje pradėjusiu kūrybinį kelią, Steponu Vežbickiu. Dvi su puse valandos praleidau Varšuvos universitete su ketvirto kurso baltistais, kurie, puikiai išmokę lietuvių kalbą, visą semestrą ne tik nagrinėjo mano prozą, bet ir vadovaujami dėstytojos Mirianos Kozak išvertė į lenkų kalbą pluoštą novelių bei ištraukas iš „Kryžiaus“. Ne savo malonumui, o publikacijai. Tokių žingeidžių, reiklių skaitytojų retai sutiksi, gal ne veltui pasakyta, kad atidžiausi skaitytojai yra vertėjai. Nustebino ir kitkas – jaunų žmonių pasiryžimas mokytis lietuvių kalbos. Beje, tarp jų nebuvo nė vieno lietuvių kilmės. Studentai būtų nieko prieš pasipraktikuoti kalbos įgūdžius Lietuvoje, bet vasaros kalbos stovyklų, kurias organizuoja Vilniaus universitetas, kainos jiems neįkandamos. Atrodytų, kad lietuviškos kultūros sklaida prasideda Europos miestų universitetuose, kur pasišventėliai mokosi lietuvių kalbos, kad paskui galėtų versti mūsų autorių kūrinius į gimtąją kalbą. Argi jų nereikėtų skatinti?
Likusios viešnagės valandos praleistos Nacionalinėje Lenkijos ir modernioje Varšuvos universiteto bibliotekose.
