Rokoko miksai, arba Roko komiksai

Danguolė Ruškienė

Spalio pradžioje Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) atidaryta vilniečio fotomenininko Roko Pralgausko fotografinių koliažų ekspozicija „Ro-ko-ko mixai“ – viena iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus surengtos tarptautinės fotografijos ir paralelinių meno formų bienalės „Erozija – 2008“ parodų.

Išprovokuotos formos

„Ro-ko-ko mixų“ serija kartu su komiksų knygele ir internetine svetaine pernai lapkritį buvo pristatyta Vilniaus fotografijos galerijoje, o šį rudenį keletas jos darbų įtraukti į penktojo „Kaunas Photo – 2008“ festivalio sudėtines ekspozicijas, kuriose gvildenama humoro fotografijoje tema. Klaipėdoje šio autoriaus darbai pristatomi kiek kitu rakursu. Nors jo herojų konstruojamos situacijos dėl to nep-raranda satyrinio atspalvio, tačiau čia akcentuojamas ne demaskuojamasis neigiamų visuomenės gyvenimo reiškinių vaizdavimas, bet asmeninė autoriaus patirtis. Parodoje eksponuojami kūriniai pateikiami kaip reakcijos į aplinkos veiksnius išprovokuotos formos.

Ieškodamas būdų kalbėti apie šiandienos realijas R.Pralgauskas, skirtingai nei dauguma šiuolaikinių jaunų menininkų, atsisako gilintis į savo asmenines erdves (ir objektus) kaip vieną patikimiausių jo santykio su aplinka reprezentantų. Autorius konstruoja savitas situacijas, kurias dėlioja į vieną plokštumą tarsi mozaiką iš skirtingų laiko tarpsnių / prisiminimų ir įvairialypių patirčių / pojūčių. Taip viename koliaže susitinka net kelių tikrovės lygmenų – praeities, dabarties ir ateities herojai. Šaržuotos jų asmenybės įpinamos į comic strip įvykių seką, suformuodamos lengvabūdiškos ir taip retai sutinkamos kokybiškos pramogos įspūdį.

Palieka išnarplioti žiūrovui

Komiksai – paprastai žemesniam literatūriniam sluoksniui priskiria-mos pramoginės paskirties publikacijos, pasiekiančios skaitytojus bene pačių pigiausių leidinių pavidalu, kurie, nors ir daugiausiai kartų skaitomi, bet retai kada užima garbingą vietą knygų lentynoje. Juose vizualinė raiška lygiaverčiai su verbaline konstruoja tam tikrų trumpų nuotykių versijas, kurias pradėjus skaityti negali lengvai atsitraukti.

Nors R.Pralgauskas teigia, kad jo „Ro-ko-ko mixai“ nėra komiksai, o labiau miksai, sudaryti iš nuotrupų, ištraukų ar eskizinių dienoraščių, tačiau būtent istorijos nenuoseklumas, jos sąmoningas neišbaigtumas ir ryškūs tipažai nori nenori konstruoja paradoksalias situacijas, gana ironišką požiūrį į gyvenimą, lengvas problemas ir smagius rūpesčius. Visa ši painiava, kurią užmezga autorius – dekoratyvūs ir rokokiški miksai, ne tik fotografijoje, bet ir tekstuose pasižymintys manipuliavimu formomis, laisvu komponavimu ir banguojančiomis nuotaikomis – paliekama išnarplioti pačiam suvokėjui.

Išgalvoti, bet atpažįstami

„Ro-ko-ko mixų“ personažai – keistuoliai, kurie pernelyg pasinėrę į savo problemas, kad pastebėtų, kas vyksta aplinkui. Jiems nerūpi nuolat didėjantis gyvenimo tempas, karjeros galimybės ir kiti šiuolaikiniam statistiniam piliečiui būdingi siekiai. Jie gyvena savame pasaulyje, gal kiek naivokame, primityviame, tačiau suteikiančiame

jiems galimybę jaustis išskirti-niams, išsaugantiems savitą, retam suprantamą santykį su aplinka.

Paradoksalu, kad R.Pralgausko herojai yra tipizuoti, tačiau beveik nesutinkami (ar nepastebimi) realybėje. Prostitutė Vanda, Martynas, detektyvas Stasys Jaunuolis, Rašytojas, Mažasis ir Didysis Džo – penki nesunkiai atpažįstami personažai patalpinami į dar geriau pažįstamas erdves. Detektyvas Stasys Jaunuolis „įklijuojamas“ į reprezentacines Maskvos teritorijas, užpildytas rusiškų markių automobilių ir karinės technikos, su situaciją paaiškinančiais užrašais „Lenin“, „Mak zavtrak“. Likusieji autoriaus herojai išsidėsto tarp lietuviškų motyvų, tiksliau buvusių sovietinių ir nesunkiai prigijusių lietuvių aplinkoje: raštuotų lovatiesių, kičinių šventųjų paveikslų ir serijinės gamybos deficitinių dujinių viryklių. Čia armonika ir veltiniai batai tampa beveik privalomais anuometinio ar retai kur užsilikusio šiandienio gyvenimo ženklais. Lygiai taip pat, kaip atitinkamą nuotaiką formuojantys bjauriais raštais išmarginti popieriniai tapetai, „išeinantys“ iš už fotografinių koliažų ribų ir išdekoruojantys galerijos sienas.

Tarsi laiko mašina – atgal

Tokiu būdu įvilkdamas ekspoziciją į popierinį apvalkalą, autorius izoliuoja suvokėją nuo aplinkos, suteikdamas jam galimybę prisiliesti prie realaus užfiksuotų objektų paviršiaus. Kaip iš po žemių ataidi gerai pažįstama melodija, sklindanti iš TV ekrano, kuriame R.Pralgauskas linkusiems abejoti pateikia sudokumentuotą istorijos medžiagą, tarsi laiko mašina nukelia du dešimtmečius atgal. Iš pirmo žvilgsnio absurdiškos situacijos, kaip ir jų išgalvoti personažai, palaipsniui įgyja realų pagrindą egzistuoti. Gal kiek erzinantis infantilumu persisunkęs jų optimizmas ir tikėjimas gėriu netrunka prasibrauti pro daug metų kauptą patirtį ir prisiliesti prie dar neatbukusių kūno vietų.

Klaipėdos fotografijos galerijoje iki spalio 30 d. eksponuojamoje parodoje – didesnė dalis „Ro-ko-ko mixų“ istorijos. Visą versiją galima pasižiūrėti internetinėje svetainėje: http://www.ro-ko-ko-mixai.info/. Tiesa, pasakojimas ir čia nesibaigia. Autorius kviečia laukti tęsinio.

by admin