R.Wagnerio pėdsakais – po Mažąją Lietuvą (1)

Danutė Petrauskaitė

Lygiai prieš 170 metų, liepos mėnesį, žymaus vokiečių kompozitoriaus, dirigento, muzikinio teatro ir muzikos reformatoriaus, meno teoretiko, vėlyvojo romantizmo operų kūrėjo Richardo Wagnerio (1813–1883) kojos paskutinį kartą lietė Mažosios Lietuvos žemę.

Lyg Sibiro tremtinys

Tuomet jis dar buvo jaunas, darbo beieškantis muzikantas, su savo mylimąja – aktore Wilhelmina (Minna) Planer (1809–1866) bandantis rasti savo vietą meno pasaulyje.

Richardas susipažino su Minna 1834 m. Lauchšteto kurorte, kur tuo metu gastroliavo Magdeburgo teatras. Tai buvo graži, elegantiška moteris, savo išore ir protu išsiskirianti iš ją supusios aplinkos.

Dirbdamas šiame teatre dirigentu, jaunasis kompozitorius išgyveno daug sunkių valandų, kurias lengvino draugystė su Minna. Nuoširdus bendravimas greitai peraugo į romantinio pobūdžio jausmus, ir Richardas pasijuto įsimylėjęs žaviąją aktorę. Tačiau ši greitai paliko Magdeburgą ir išvyko į Berlyną, o vėliau – į Karaliaučių, kur gavo darbą vietiniame teatre. Ten ji iš karto išgarsėjo ir ėmė traukti jaunų gerbėjų dėmesį. Bet tai nė kiek neturėjo įtakos jos santykiams su sunkioje materialinėje padėtyje esančiu Richardu, kurį nuoširdžiai ir nesavanaudiškai mylėjo. Jam ji išsiuntė kvietimą atvykti į šį Rytprūsių miestą, žinodama, kad teatras ieško kapelmeisterio.

1836 m. liepos 7 d. R.Wagneris leidosi į varginančią kelionę. Jam atrodė, kad važiuoja į pasaulio kraštą, nes karieta diena po dienos dardėjo per neapgyvendintas pasienio teritorijas. Pirmas įspūdis pamačius Karaliaučių, vadinamą gražiausiu Prūsijos Karalystės miestu, taip pat buvo slogus. Ypač vargingai atrodė Trakaimio priemiestis (Tragheim), kur buvo apsistojusi Minna. Tačiau jos geranoriškumas ir švelnumas padėjo išsklaidyti nuovargį ir pasijusti kaip namie.

Gauti darbo iš karto nepavyko, tad buvo nutarta laukti, kol atsiras žadėtoji vieta. Tokios pat nuomonės buvo ir Richardo bei Minnos draugas Abrahamas Molleris, buvęs turtingas verslininkas, dievinęs teatrą ir palaikęs ryšius su žymiais scenos žmonėmis, taip pat ir su Karaliaučiaus teatro direktoriumi Antonu Hubschu. Tačiau pastarasis pirmenybę atidavė iš Rygos atvykusiam dirigentui bei violončelininkui Louisui Schubertui, kurį R.Wagneris pažinojo dar iš Magdeburgo laikų. L.Schubertas vis žadėjo grįžti į Rygą, atidarius ten naująjį teatrą. Bet šis atidarymas buvo vilkinamas, o su juo – ir dirigento išvykimas. Tad R.Wagneris tapo tik jo padėjėju ir buvo priverstas dirigentui nuolaidžiauti. O šis R.Wagnerio nemėgo, įžvelgdamas jame stiprų konkurentą.

Karaliaučiaus teatro direktorius padėjėjui mokėjo šiokią tokią algą, bet jos pragyvenimui neužteko. Ambicingas jaunasis kompozitorius buvo išlaikomas sužadėtinės, ir tai jį varė į neviltį. Laiške Robertui Schumannui jis prasitarė, kad jaučiasi lyg Sibiro tremtinys ir yra nelaimingas gyvendamas toli nuo civilizuotos Vokietijos.

Žlugusios viltys Memelyje

Tų pačių metų rugpjūtį Karaliaučiaus teatro trupė išsirengė į gastroles Klaipėdoje, tuometiniame Memelyje. Po kelių dienų išvyko ir R.Wagneris.

Plaukė jis laivu pro Kuršių neriją ir vėliau prisipažino, kad tai buvo viena iš niūriausių jo gyvenimo kelionių. Pučiant stipriam vėjui jis žvelgė į smėlynus, į buvusios Rasytės pilies, aprašytos Ernesto T.A.Hoffmanno novelėje „Majoratas“, stovėjimo vietą, ir jam pagaugais ėjo visas kūnas. Kompozitorius prisiminė vaikystėje skaitytas šio rašytojo gąsdinančias pasakas, apverktiną savo dabartį ir suvokė, kad jo vienintelis išsigelbėjimas yra Minna. Jis turėjo vilties Memelyje pasireikšti kaip dirigentas, nes L.Schubertas čia nerodė didelio entuziazmo. Po išgertuvių smuklėje jis net susipyko su direktoriumi A.Hubschu ir pareiškė, jog nediriguos Carlo M.Weberio operos „Euriantė“, manydamas, kad R.Wagneris, nesusipažinęs su šiuo kūriniu, negalės jo atlikti.

Tačiau jis labai klydo. Jaunasis kompozitorius buvo pasiryžęs drąsiai stoti prie dirigento pulto. Jam sužibo viltis galų gale parodyti savo sugebėjimus. Bet L.Schubertas jokiu būdu nenorėjo dalytis garbe, todėl nutarė susitaikyti su direktoriumi ir paimti į rankas batutą. Nepadėjo ir draugo A.Mollerio pastangos sukiršinti L.Schubertą su direktoriumi. R.Wagneriui teko diriguoti tik antraeilius spektaklius. Be to, jis kentėjo nuo materialinių nepriteklių, nuo šalto bei darganoto oro, privertusio jį Memelyje drebėti net vasaros metu. Jam atrodė, kad laikas, praleistas šioje atokioje vietovėje, praėjo veltui, kad jis nepasireiškė tinkamai nei kaip dirigentas ir nieko neparašė kaip kompozitorius.

Jungtuvės su Minna

Grįžęs į Karaliaučių, R.Wagneris ėmė mąstyti apie jungtuves. Šiam žingsniui jį drąsino ir A.Molleris, bandęs įtikinti Richardą, kad santuoka jam grąžins ramų gyvenimą. Tuo pačiu metu jis bandė įkalbėti teatro direktorių sudaryti ilgalaikį kontraktą su Minna bei jos būsimu vyru. Juk jie abu giminaičių dėka jau buvo gavę kvietimą darbuotis Dancinge. O A.Hubschas niekaip nenorėjo prarasti geros aktorės.

Tad buvo planuojama nuo kitų metų Velykų ne tik įsitvirtinti Karaliaučiuje, bet ir surengti teatro gastroles, o kartu ir povestuvinę kelionę. Tam tikslui R.Wagneris pasirinko Danielio F.Auberto operą „Nebylė iš Portičio“, kurią tikėjosi atlikti gastrolių metu.

Tačiau santuokai trukdė Prūsijos įstatymai, pagal kuriuos tuo metu Richardas dar buvo laikomas nepilnamečiu, nes neturėjo 24 metų. Jam reikėjo namiškių sutikimo, o jų jis nenorėjo prašyti. Todėl teko įrodinėti, kad pagal Saksonijos įstatymus jis buvo laikomas visateisiu piliečiu nuo 21-erių ir kad su Minna jau kartu gyveno Magdeburge. Kadangi Minnos tėvai sutikimą buvo davę, tai tereikėjo tik atlikti formalumus Trakiemio parapijos bažnyčioje.

Bet dar prieš jungtuves prasidėjo jaunųjų tarpusavio nesutarimai. Richardui atrodė, kad Minnai trūksta idealizmo, išsilavinimo, o ją gąsdino nuolatiniai mylimojo įtarinėjimai. Nepaisant to, jie išsinuomojo bendram gyvenimui naują butą su baldais. A.Molleris jaunavedžiams padovanojo sidabrinę cukrinę, o kitas draugas – tokią pat sausaininę.

Jungtuvės įvyko 1836 m. lapkričio 24 d. 11 val. Tą dieną švietė saulė ir atrodė, kad tai yra geras ženklas. Minna vilkėjo prabangia paties Richardo išrinkta suknele ir jos akys blizgėjo džiaugsmu. Bažnyčia buvo pilna žmonių, tad jaunavedžiams teko irtis prie altoriaus per minią.

Kunigo kalbą Richardas suvokė sunkiai – buvo apimtas ypatingo transo. Jis jautėsi pakylėtas lyg būtų teatro scenoje, tačiau taip pat jautė, kad jo širdį spaudžia nerimas ir liūdesys. Ceremonijoje nedalyvavęs A.Molleris greitai atskubėjo pas Wagnerius į namus švęsti nepaprasto įvykio. Visiems svečiams susėdus prie gausiai padengto stalo, nerimo šešėliai išsisklaidė.

(Pabaiga – kitose „Duryse” )