Jaunųjų kūrybos konkursas
Viktorija Vosyliūtė
apie filmą
filmas žiūri į tave
ir negali patikėti
kad tu toks prastas
kad miestas aplink
tik pusantro aukšto
nes tu
niekada nekeli
akių į dangų
net po vieną
net žvilgsniu
dangaus kūrybinių
dirbtuvių neužkabini
filmas žiūri į tave
ir supranta
kad nieko negali iš Tavęs
išmokti
kad filmas gražiau
elgėsi su mylimąja
kad filme mylimoji
buvo mylima
kad kituose filmuose
visos mylimosios
būna mylimos
bent pusantros valandos
arba galėtume sakyti
amžinai
filmas žiūri į tave
ir stebisi
kas tave tokį
į pasaulį galėjo
išleisti
kapitonas
kapitonas laivą palieka paskutinis
jau kelis metus dugne jis laukia
kol atsirakinsi kajutės duris
ir iškelsi savo suirutę į paviršių
ten juk tavęs pasigedo tavo moteris
ir čia turėtų būti įrašomi
būsimi vaikai
bet kapitonui tai neįdomu
jis pamiršo net kuris nykštys turi
rodyti į šiaurę
o kurio jam niekad
neprireikė
nes nekeliavo jis pietus
nes nekeliavo jis su tavimi
nes nerūpėjo jam tavo šukuosena
ir ką tu jautei žengdamas tilteliu
jis tik turėjo nuvairuoti laivą
į artimiausią kyšulį
ten atsitrenkti
pasižiūrėti kaip lauk išbėga
dekoratyvinės
žiurkės
kaip išsilaipina visos
moterys ir vaikai iš prisiminimų
kaip skausmingai į vėją
atsitrenkia kažkieno riksmas
ir pasiėmęs tave
paskutine gelbėjimosi
valtimi
išplaukti
iš mano pavargusios
galvos
grasinimas
turi savaitę pabėgti
kol dar neįvyko rinkimai
kol dar mano spaudos
štabas
nepradėjo tau platinti
atsišaukimų
kol neužsakė prisegamų
kojinių reklamos
kampanijos
turi savaitę pabėgti
kol dar nedėjau cinamono
į maistą ir nemaitinau
tavęs su ilgu ilgu
pažadų šaukštu
kol lėtai nevėriau
lūpų vidury nakties
sakydama nepadorų
posmą
iš nešvankiai
prastos literatūros
turi savaitę apsigalvoti
kol ruduo nenusimovė
savo kelnių
ir nepradėjo tau
demonstruoti
neveikiančios
burtalazdės
turi savaitę
aš jos neturiu
nes mano šaly
nėra demokratijos
ir viską jau nusprendė
monarchiškas
protas
mano era
mano eroje
išnyko rudosios meškos
ir visi archeologai
mirė pamiršę kvėpuoti
jie vartojo
per daug praeities
mano eroje nebuvo
atrasta ugnis ir cituojamas
Konfucijus
Atleisk, brolau,
mes esame viską pamiršę
mes sėdime ant kėdės
ir net nenutuokiame
kad ji gyva senos idėjos
mano eroje žmonės ištrynė vardus
veikė tik formos ir apsikabinimai
tuo laiku niekas nebejautė
sentimentų
buvusiai meilei
ir nesapnuodavo vaikystės traumų
tuo laiku neatrasdavo talentų
tuo laiku galėdavo išnykti net
veidas
į jį žiūrint
toje eroje
aš išmokau išsitrinti
matrioška
aš dažnai gūglinu tave
kai pavargstu dirbti darbus
ar laukiu kol
naktis patvirtins
sutartį
su miegu
visos nuorodos
į tave
violetinės
o violetinė reiškia
šizofreniją,
senmergystę
hiacintus
arba veidrodį
nuo kurio atsispindi
kosmoso palydovas
tokiu pat atstumu
kaip ir tu
kas dešimtmetį
pateikiantis naujus
duomenis
gaila man tavęs
mano matrioška
nes vis mažėji
ir
mažėji
ne apie filmą
mes einame
į kiną
į filmą apie viską
pradedant kitų metų
nesusikalbėjimu baigiant
rašikliu ant mano
darbo stalo
mes einame
o tavo kelių girnelės
atsisako žemės traukos
vis bandai nuslėpti
neramius trūkčiojimus
ir juokiesi
apie tai, kad svečiai
mano namuose
teigia jog viskas tėra
mano pačios tęsinys
– man labiau komedijos
ir animaciniai
prisipažįsti
ir niekaip negali nustoti
juoktis iš nutrauktų
mergaitės kojų
nestilingame
anekdote
žinau kur link
mes einame
laikydami du bilietus
tavo kišenėje
tik šįkart
nespėlioju
pabaigos