„A-PA-PA“ – viena stebuklinga šeimos diena
Barbora Petkevičienė
Klaipėdos lėlių teatro premjera „A-PA-PA“ – unikalus reiškinys, adresuotas pačiai mažiausiai, kokią tik galima įsivaizduoti, publikai – kūdikiams.
Dovanėlė mažiems ir dideliems
Pasaulis pasikeičia, kai į jį įžengia „nuosavas“ kūdikis. Tai, kas kėlė ironišką šypseną, staiga tampa sava ir visai nejuokinga. Tai, kam buvai abejingas (žaislų ir vaikiškų drabužių krautuvėms, prenataliniam ugdymui ir vaikiškiems renginiams), tampa poreikiu. Pasidarai budrus – stengiesi nepražiopsoti galimybės savo vaikučiui nuskinti saulę iš dangaus ar bent padovanoti jam… spektaklį.
Klaipėdos lėlių teatro premjerinis spektaklis „A-PA-PA“, sakyčiau, yra dovanėlė ir kūdikiui (bei kiek vyresniam mažiukui), ir jo tėvams (ypač „pradedantiesiems“). Tai mielas įvairių etiudų, laisvai perfrazuojančių lietuvių liaudies tautosaką, rinkinukas, kurio pagrindiniai veikėjai – du jauni tėveliai. Jie švelniai konkuruoja tarpusavyje, kuris yra geresnis kūdikio norų žinovas. Mėgindami atspėti, ko nori vaikelis, šaukiantis „A-pa-pa!“, Mama (akt. Amanda Račkauskytė) ir Tėtis (akt. Donatas Savickis) iškviečia visą galeriją lėlinių personažų: pelytes, aviną, vištelę ir gaidelį, meškutį… Per šiuos personažus (arba virsdami šiais personažais) jaunieji tėveliai mėgina patenkinti vaiko poreikius, o jų daug: valgyti, žaisti, praustis, ir vėl žaisti, vėl valgyti, prisiglausti, miegoti (visos šios reikšmės telpa į kodinį pranešimą „A-pa-pa!“)…
„Ištvėrė“ ir geidė daugiau
Bet kuris profesionalas pasakys, kad apie spektaklį pagal premjerą spręsti nederėtų, bet (kadangi tai ne recenzija, o tiesiog nuomonė) jaučiu, kad jis vis dėlto pavyko.
Kadangi premjera skirta kūdikiams, tai labiausiai ir stebėjau jų reakcijas. Galima sakyti, visi „ištvėrė“ spektaklio veiksmą ir net geidė daugiau. Scenovaizdžio koloritas mielas akiai. Maloni ausiai Donato Bielkausko (Donio) sukurta muzika, į kurią vykusiai integruotas „spektaklio balselis“ (Saulė Valiukaitė). Dviejų jaunų aktorių sceninis bendravimas – žaismingas ir jautrus. Puiku, kad nepamirštamas žiūrovas – tas, kuriam ir skirtas šis spektaklis, jis nuolat aktyvinamas žaidimais ir atpažįstamomis dainelėmis.
Žinoma, premjeros šviežumas dar labai jaučiamas. Ne visi etiudai išbaigti ir turi aiškią vidinę dramaturgiją. Dar netolygus spektaklio tempas ir ritmas, o tarp atskirų scenelių atsirandančios pauzės greičiausiai turėtų išnykti.
Kažkas naujo ir gaivaus
Bet visuma nudžiugino – tai kažkas naujo ir gaivaus. Ir pačios režisierės Gintarės Radvilavičiūtės kūrybos kontekste. Beje, žinant, kad ši drąsi eksperimentuoti režisierė savo spektakliuose ieško inovatyvių, netradicinių, išskirtinai meninių sprendimų, norėtųsi ją padrąsinti nebijoti tam tikro iliustratyvumo ir tam tikrų tradicinių ėjimų.
Mat šio konkretaus spektaklio ypatingai auditorijai svarbu, kai įdomūs (ar verti išmokti) dalykai yra kartojami po keletą kartų, kai paslaptys yra išaiškinamos… Štai mažieji veržiasi prie „juodmargės lovelės“, kuri viso spektaklio metu buvo dėmesio centras, bet joje nieko neišvysta. „Kur lialia?“ – girdėjau klausiantį ne vieną mažylį. Gal šioje vietoje dar trūksta kokio meninio-režisūrinio sprendimo? Gal po spektaklio aktoriai dar turėtų pabendrauti su vaikais ir tėveliais, leisti pasidžiaugti (ir pažaisti) išradingomis lėlių dailininkės Živilės Dargytės lėlėmis? Man, kaip mamai, labai patiktų pratęsti stebuklą, gimstantį lėlių teatre.
Bet čia tik kelios neprofesionalo mintys apie spektaklį, į kurį telpa graži, ilga, linksma, varginanti, pilna stebuklų ir atradimų šeimos diena. Diena, kurią norisi pakartoti.
