Adas Sendrauskas: „Pašauktas fotografijos”
Dalia Bielskytė
Laikas negailestingai veja mus, vis uždroždamas vytimi per pakinklius – pirmyn, pirmyn… Vieni žengiame optimistiškai, save drąsindami ir galvodami apie patirtį, kuri mus puošia, kiti – verkdami ir apgailėdami savo vystantį grožį bei per skubėjimą ar kvailumą prarastas nuostabias galimybes. O treti net nespėjam svarstyti, gerai tai ar blogai, – tiek veiklos, tiek įspūdžių, kiekvienas žingsnis paženklintas darbu, kurį gali prisiminti su malonumu ir pasididžiavimu.
 |
| Fotomenininkas A.Sendrauskas savo jubiliejinėje parodoje „Kolegos, draugai, bičiuliai” pateiks kolekciją nespalvotų fotoportretų, sukurtų klasikine technologija. |
Šiai trečiai kategorijai priskirtinas žinomas Palangos menininkas ir verslininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narys, „Palangos fotoklubo 750“ įkūrėjas bei administratorius Adas Sendrauskas, kuris rugpjūčio 1-ąją prisės apsvarstyti penkis savo gyvenimo dešimtmečius.
Į „pradinį tašką”
„Sulaukęs šio juokingo jubiliejaus, norėčiau vėl sugrįžti į fotografiją,“- pokalbio pradžioje pareiškė Adas. „Kaip sugrįžti?! – nustebau. – Tai ką gi veikei iki šiol?“ Jis šyptelėjo: „Pragyvenom tokį įdomų laikotarpį, kad buvom viskuo – ir statybininkais, ir autoremontininkais. Viską mokėjom daryti. Bet laikai pasikeitė. Dabar kiekvienas turi užsiimti tuo, ką geriausiai moka. Todėl ir norėčiau grįžti į pradinį tašką, savo pašaukimą – fotografiją.“
Fotografija Adas susidomėjo dar mokykloje. Šiandien veržlus, žaibiškai priimantis sprendimus, sproginėjantis idėjomis žmogus savo aistrą aiškino paprastai: „Patiko todėl, kad viskas vyksta labai greitai: dieną fotografuoji, vakare išryškini, per naktį atspaudi nuotraukas, o kitą dieną jos jau kabo mokykliniame sienlaikraštyje. Greitas ir labai akivaizdus rezultatas. Man patinka viskas, kas vyksta greitai.“ Vėliau buvo fotografijos studijos Vilniuje, Maskvoje, Leningrade, grįžimas į Lietuvą ir darbas , darbas, darbas…
Veja idėjos
„Sergu rimta liga – per dideliu pareigingumu,- sakė Adas.- Ištartas žodis, pažadas sau ar kitam mane labai įpareigoja. Kai atsigręžiu atgal, matau, jog visas mano gyvenimas – vien įsipareigojimai.“
Pirmas įsipareigojimas vos keturiolikos – užsispyrė ir ne tik pagerino mokyklos šuolių į aukštį rekordą, bet tapo Lietuvos jaunių rekordininku.
Stiprus pareigos jausmas bei sportinis „užtaisas“ tikriausiai buvo geras parakas geram šoviniui – A.Sendrauskas nuolat generuoja ir įgyvendina galybę idėjų.
Palangoje įsteigtas didžiausias Pabaltijyje dailininkų kooperatyvas „ARS“, „Palangos fotocentras“, 2003 metais – „Palangos fotoklubas 750“, surengta dešimtys personalinių ir klubinių fotografijos parodų, suorganizuota begalė renginių. Ypač netikėtas – 1999-ųjų opera-buffa „Pirtis Amerikoje“, pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ šimtmečiui paminėti, kurią A.Sendrauskas ne tik pastatė, bet ir sukūrė fabulą.
Palangos centre stovintis akmeninis fotoaparatas – dar vienas kūrybinis Ado „šuolis“. Nevalia pamiršti leidybinių projektų – Palangos Senosios gimnazijos literatūrinis almanachas „Aitvaras“, unikalūs proginiai laikraščiai. Pribloškianti parodų geografija, garsių svečių parodos Palangoje…
Visam veiklos sąrašui apžvelgti straipsnio neužtektų. O Adas žvaliai tarė: “Nemėgstu aš kalbėt apie praeitį. Man įdomesnė ateitis.“
50-mečiui – paroda
 |
| A.Rutkausko portretas. R.Danisevičiaus portretas. A.Sutkaus portretas. V.Karaciejaus portretas. Ado SENDRAUSKO fotografijos |
Kokie tie ateities planai? Pirmiausia – jubiliejinė paroda „Kolegos, draugai, bičiuliai”, kurią Klaipėdos fotografijos galerijoje atidarys rugpjūčio 1-ąją.
Adas – tikras akcijų meistras. Per akcijas „Kasdieniškas-nekasdieniškas portretas“ (1997) ir „Para“ (2003) sukurta nemažai portretų: fotomenininkų, rašytojų, muzikantų, aktorių, praeivių. Iš šių kolekcijų ir bus atrinkti darbai jo 50-mečio parodai.
Kokie atrankos kriterijai? „Svarbiausia – kad tai būtų klaipėdiečiams pažįstami žmonės. Fotomenininkai Bernardas Aleknavičius, Aleksandras Dapkevičius, Remigijus Treigys, Raimondas Urbonas, tokios legendinės asmenybės kaip Antanas Sutkus, Algimantas Aleksandravičius – kolegos. Juozas Šikšnelis, Rolandas Rastauskas – bendražygiai, nes visi menai pinasi ir vieni kitus papildo. Ir, žinoma, – mano draugai, gal ne visiems pažįstami, tačiau nekart parėmę, padėję ar „čierką“ kartu išgėrę. Iš viso 24 portretai,“- pasakojo Adas. Ir juokėsi žinąs, kad už šią parodą bus „stipriai mušamas ir kritikuojamas“. Tačiau būtent taip nori atiduoti duoklę savo mėgstamiausiam fotografijos žanrui – portretui.
Klasikiniai portretai
„Mano portretai – labai paprasti. Vienos lempos apšvietimas, jokių pozų, jokių pirštelių prie smilkinio – koks žmogus yra, kaip jis atsisėda, kaip jis į mane žiūri, kaip jis pats nori atrodyti nuotraukoje – taip ir fotografuoju“, – sakė fotomenininkas.
Pasak A.Sendrausko, tokiame karštyje rengti parodą – tikras pasiaukojimas. Tenka užsidaryti tamsioje ir tvankioje laboratorijoje, kai lauke plaikstosi vasara. Tačiau jam arčiau širdies klasikinis nuotraukos gimimas: „Palangos fotocentre“, kuriam vadovauju, supirkta moderniausia skaitmeninė technika, bet aš grįžtu į klasikinę juodai baltą fotografiją: juostelė, ryškaliukai, raudona lempa, džiovintuvai… Teptuku, anilininiais dažiukais paretušuotos nuotraukos – paslėpti įbrėžimai, dulkelės. Manau, tokia fotografija turi išliekamąją vertę. Jei pervesčiau į skaitmeninį formatą, padidinčiau, iš akių liktų dvylika kvadračiukų, kurių keturi, šviesesni, reikštų blyksnį akyse. Man taip neįdomu.“
Įsipareigojo sau
Artėjanti paroda, anot Ado, – lyg atlygis už metus, kai buvo atitolęs nuo tikrojo pašaukimo. „Man labai mieli visi tie žmogeliukai. Tai atsiprašymas, kad buvau lyg ir išdavęs fotografų broliją. Ketvirtoji mano paroda šiemet. Apėjęs 30 metų ratą ir išbandęs save įvairiuose – statybininko, mokslininko, organizatoriaus, vadovo – amplua, prisiminiau, jog tikrasis mano pašaukimas – fotografija. Turiu į ką lygiuotis, turiu ko dar išmokti ir ko siekti“, – tvirtino A.Sendrauskas.
Staiga prisiminęs, jog serga chronišku pareigingumu, skubriai tarė: „Sulaukęs jubiliejaus ir nutaręs rimtai grįžti į fotografiją, įsipareigoju sau: įamžinti mane supančius žmones bei aplinką. Jie taip greitai keičiasi…“
