Agnė Marcinkevičiūtė naikina liūdesio kodą

Agnė Marcinkevičiūtė naikina liūdesio kodą

Kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė neliūdi, kad sukurtus kino filmus tenka pasidėti „į stalčių“. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Gal ir keista, tačiau klaipėdiečiai pasielgė ne pagal rinkos dėsnius ir įsiliejo į nekomercinio kino sektantų gretas. Šios kultūrinės mažumos manifestu tapo prieš dvi savaites uostamiestyje savo veiklą pradėjęs kino klubas.

Pirmoji jo viešnia – vilnietė kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. Ji klaipėdiečiams pristatė savo naujausią, 2004 metais sukurtą filmą „Beveik laimingas“. Tai – studijoje „A Propos“ sukurta dokumentinė juosta apie 2002 metais mirusį rašytoją, poetą, publicistą, aštrialiežuvį, galintį improvizuoti nors ir apie „būties planktoną“, Jurgį Kunčiną.

Pasak kino kritiko Sauliaus Macaičio, A. Marcinkevičiūtės filmai apie rašytojus (prieš tai buvo Romualdui Granauskui skirta juosta „Raudonu ant balto“) pribloškia jų nuotaikų turtingumu, mokėjimu įsiskverbti į asmenį ir, atrodytų, net ne pačiais reikšmingiausiais kadrais išsakyti žmogaus esmę.

Su Klaipėdoje viešėjusia režisiere, metus Klaipėdos universitete studijavusia lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą, kalbamės apie netikėtai prasiskleidusią meilę kinui, apie dažniau stalčiui, o ne žiūrovams kuriamus filmus ir dabartinę kino situaciją Lietuvoje.

– Kai stojau į Klaipėdos universitetą, lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros specialybę, tikėjausi, kad ten bus daugiau režisūros. Man nebuvo labai artima morfologija ir kitos specifinės disciplinos. Tačiau kai kas labai patiko. Esu dėkinga buvusiems dėstytojams J.Mališauskui, L.Donskiui. Klaipėdos universitete gavau nemažai gerų pamokų. Kai nusprendžiau stoti į Muzikos akademiją, man siūlė sugrįžti į Klaipėdos universitetą baigti studijų, tačiau kol dar nesubrendo mintis tai padaryti.

Metus pasimokiusi Klaipėdoje, įstojau į Muzikos akademiją studijuoti televizijos režisūros pas amžiną atilsį Helmutą Šablevičių ir Vytautą Čibirą.

– Baigėte televizijos režisūros specialybę, tačiau ten nedirbate.

– Kai stojome į Muzikos akademiją, mums sakė, kad galėsime būti kino, teatro ar televizijos režisieriais. Bandžiau dirbti televizijoje. Buvau parašiusi keletą projektų. Tačiau jie televizijos prodiuserių nesudomino. Galbūt nulėmė kažkokios povandeninės srovės?.. Šiuo metu rašau straipsnius vienam internetiniam tinklalapiui, laikraščiui „Amerikos lietuvis“. Ir kuriu filmus.

– Šiandien nekomercinis kinas nėra labiausiai žiūrovų dėmesiu lepinama sritis.

– Manau, kad taip yra todėl, kad per mažai vietų, kur galima tokį kiną išvysti. Štai ir Klaipėdoje – vos dvi kino salės. Nė vienoje jų mano filmų niekada nerodė. Tokiame dideliame mieste žmonėms nėra prieinamas įvairesnis kinas. Esu sukūrusi keturis filmus. Pasidėjau ir turiu. Vilniuje taip pat sudėtinga situacija. Štai „Lietuvos“ kino teatras bus nugriautas. Vietoje jo stovės gyvenamieji namai. Nugriaus – ir tegul… Na, dar lieka „Salvija“. Greitai ten bus rodomi mano filmai – tai džiugina.

– Ar nėra liūdna, kad tenka filmus dėti „į stalčių“?

– Kad filmus kuriu „į stalčių“, man nelabai liūdna. Nes rodyti filmus – ne mano darbas. Nors, neslėpsiu, kadaise dėl to sielvartavau. Manydavau, kad sukūriau blogą filmą ir dėl to jo niekas nerodo. Grauždavau save, kad tai aš kažką ne taip padariau. Dabar suprantu, kad tai – tik vadybos klausimas. Gali būti taip, kad sukursi labai blogą filmą, bet jį pristatys kaip patį geriausią. O gali jo iš viso neparodyti… Filmo „išėjimas“ pas žiūrovus, jo sėkmė priklauso nuo to, kiek apie jį parašo, kiek parodo siužetų per televiziją. Būdama jaunesnė, neįvertindavau šių niuansų, nemokėjau taip kalbėti, kad pristatyčiau save. Gal kuklindavausi? Dabar reikia būti agresyviam, kad prasibrautumei į rinką. Akademijoje mūsų šito nemokė. Būdavo, ginant darbą, dėstytojai klausia: „Na, ir ką tu čia padarei, kaip tau tas darbas atrodo pačiai?“ „Baikit, nepavyko…“, – lemendavau ir aš, ir kiti studentai. Štai toks tas lietuviškas kuklumas. Tačiau kas šuniui pakels uodegą, jeigu ne pats? Per vėlai, tačiau šito teko išmokti.

– Kino dokumentika lyg ir nėra labai populiarus žanras. Kuo jis traukia Jus?

– Ir per dokumentiką gali išreikšti savo kūrybines ambicijas ir, kaip sakoma, įkišti savo trigrašį. Parodyti savo, autoriaus, poziciją. Kodėl iš eilės du filmai dokumentiniai? Priežastis labai paprasta. Filmo apie R.Granauską sąmata buvo 4 tūkstančiai litų, „Beveik laimingas“ – 3 tūkstančiai litų. O vaidybinis, vos 18 minučių filmas man atsiėjo 25 tūkstančius litų, nors prašiau gerokai daugiau. Kai gavau tiek, iš pradžių dvejojau, ar verta apskritai pradėti filmuoti. Nusprendžiau rizikuoti – manau, kad rezultatas buvo visiškai neblogas. Vaidybinis filmas – išties labai brangu. Žinoma, gali kurti eksperimentinį filmą vadinamąja šiuolaikine kalba. Kodėl aš to nedarau? Negalėčiau išreikšti to, apie ką aš noriu kalbėti.

– O apie ką Jūs norite kalbėti?

– Labai norėčiau ištrinti tą lietuvišką nevisavertiškumo jausmą, kuris atsispindi mūsų nacijos bruožuose, literatūroje. Norėčiau panaikinti liūdesio kodą. Yra nuostabių autorių ir kūrinių: Škėma, Kunčinas, Granauskas – turime ką ekranizuoti.

– Ar ne dėl to potraukio lietuvių literatūrai ir bandėte ją studijuoti?

– Jaučiu potraukį prasmei, idėjai. Man nėra svarbu įmantriai nufilmuoti, o ką nors žmonėms per tą istoriją pasakyti.

– Turbūt tuo patraukė ir J.Kunčino asmenybė?

– Iš pradžių jaučiau trauką J.Kunčino kūrybai. Paties rašytojo aš asmeniškai nepažinojau. Buvau su juo susitikusi kelis kartus. “Menestreliai maksi paltais“ – vaidybinis filmas pagal jo noveles.

– Ką davė Jums pačiai pažintis su J.Kunčinu per jį pažinojusius žmones?

– Įgijau teisę eiti ir klausinėti apie tą žmogų, apie kurį man ir šiaip būtų įdomu sužinoti. Po filmavimų atsirasdavo kitas žvilgsnis į jo kūrybą. Išsitraukdavau vėl, pavartydavau. Pastebėjau, kad visiškai kitaip skaitomas tas pats kūrinys, kai sužinai jo atsiradimo aplinkybes. Tos abstrakcijos, kurios mane žavėjo anksčiau, turi labai konkretų pagrindą.Istoriniai faktai tiesiog praplečia rašytojo literatūros kontekstą. Tai – gera kūrybinė laboratorija. O J.Kunčinas buvo labai atviras. Todėl žmonėms patrauklus, prieinamas.

– Ką manote apie Klaipėdoje atsiradusio kino klubo idėją?

– Vilniuje tokio klubo nėra… Kai pradėjau galvoti, kas norėčiau būti, mane labiau traukė teatras, o ne kinas – svajojau tapti aktore. Tačiau puikiai žinojau, kad su savo fiziniais duomenimis aktorės karjeros nepadarysiu. Tuo metu, kai studijavau Klaipėdoje, viename kino teatre pamačiau filmą „Šalti užkandžiai“. Jis man padarė didžiulį įspūdį, nors iki galo jo prasmės nesuvokiau. Manau, kad būtent tas momentas, toji kino salė mane ir pastūmėjo prie kino. Taigi kino klubas reikalingas tam, kad žmogus turėtų teisę apsispręsti. Ypač jaunimas – jis turi teisę žinoti, kas vyksta kino pasaulyje, ir tik tada nuspręsti, ar jam tai reikalinga, ar ne.

– Dėkoju už pokalbį.

Agnės Marcinkevičiūtės filmografija:

„Kačių gatvė“ (2000) – režisierė;
„Menestreliai maksi paltais“ (2002) – režisierė;
„Raudonu ant balto“ (2003) – režisierė ir scenarijaus autorė;
„Beveik laimingas“ (2004) – režisierė ir scenarijaus autorė.

by admin