Aistros ir ilgesio reminiscencija

Aistros ir ilgesio reminiscencija

Sigita Kondratienė

Naujausiam savo kūriniui – romanui „Vėjų rožė“ (Klaipėda: Eglės leidykla, 2007) Nijolė Kepenienė davė paantraštę: istorijos sapnas. Leidyklos anotacijoje rašoma, kad tai ir istorinis romanas. Romantiškai ekspresyvus pavadinimas, impresinė paantraštė ir aliuzijos net į fakto literatūrą (ir „vėjų rožė“ – jūrinis terminas) sukuria neįprastą intrigą. Kita vertus, rašo juk moteris. Nors nuotykinės literatūros kanonai Nijolės Kepenienės kūryboje ypač gyvybingi, tačiau žodžių junginys „istorinis romanas“ skaitytoją priverčia suklusti. Juk jis jau pažįsta ir poetiškai ažūrišką šios rašytojos prozos stilių, ir moteriškai hermetiškas jos kūrinių situacijas. Tad kiek tokios kūrėjos romane gali būti konstruktyvaus istorijos pažinimo? Tuo pat metu aprioriškai visai neabejojant, kad N.Kepenienė tikrai puikiai išmano kultūrinį temos kontekstą. Beje, knygos pavadinimas yra pažįstamas ne tik iš marinistikos. Taip pavadintas ir vienas „Klaipėdos“ laikraščio kultūrinių priedų… Literatūriniu požiūriu bet koks pakartojimas yra rizikingas. Jeigu tai nėra intriguojantis iššūkis.

Rašytoja Nijolė Kepenienė.

Perskaičius naujausią N.Kepenienės knygą iškyla dar vienas klausimas. Kam adresuotas romanas? Paaugliams ar suaugusiems? Kūrinio postūmiu ir pratarme pasirinkta A.Každailio pažintinės vaikų knygos „Laivai ir jūrininkai“ ištrauka ir romano įvykių išcentrinė jėga tapęs senųjų baltiškojo pamario žemių vaikų – Vidgauto ir Ildos – pasaulis kalbėtų pirmųjų naudai. Etnocentriškos „pasaulio užkariavimo“ ambicijos, pagrindinių romano veikėjų išskirtinumas, nuotykinis siužetas, kupinas jūrų ir sausumos odisėjų ar viduramžiškų ritualų, turėtų traukti netgi vaikus. O kur dar akivaizdžios semantinės sąšaukos su H.K.Anderseno pasaka „Sniego karalienė“ bei šio kūrinio kinematografinėmis (animacinėmis) interpretacijomis. Viskas tarsi teigia, kad N.Kepenienė orientuojasi į egocentriškai nekantrų, vien tik ekspresyvaus maginio veiksmo besiilgintį ir lengvai nuotykinio siužeto kanonus atpažįstantį paauglį. Vis dėlto šis romanas yra ir labai poetiškas…

Poetinis „Vėjų rožės“ vyksmas prasideda nuo skraidančių, šėliojančių žuvų vaizdo, pirmiausia neatsiejamo nuo moteriškos intuicijos: Bus audra (p.8). Žuvys –moteriškojo prado simbolis. Tad romane „Vėjų rožė“ jos valiūkiškai ir provokuoja: Linksma joms žvejus erzinti(…) – ten pat. N.Kepenienės frazės čia yra ne tik žaismingai skambios. Jos jau netgi ir jukiai koketiškos. Ir apskritai. Visas kūrinys yra persunktas ne tik vaizdo, bet ir kalbos erotiško vitališkumo. O paskaitykime dar vieną romano ištrauką:

Pamylėki mane kaip vaiką. Susapnavusį mirtį. Po spalvotom gyvenimo burėm. Po baltom gimimo paklodėm. Po auksinėm rudenio samanom. Dūzgiančiom medų.

Pamylėki mane kaip žuvį. Įveikusią slenksčius. Tinklus. Sausrą.

Pamylėki mane kaip žuvį. Neįveikusią slenksčių. Mirusią tinklo aky neregėj.

Pamylėki. (p.150)

Epizodas – jau itin rafinuota erotinė impresija. Moters erotinė impresija. Į daugybę poetiškų fragmentų suskaidyta „Vėjų rožė“ apskritai palieka labai vientisos moteriškojo libido metaforos įspūdį. Palaikomą daugialypio moteriškojo pasaulio atstovių – laumių dukrelės Vandenulės, Ildos motinos Audos, vaidilučių vyriausiosios Medos, karalaičių Riknedos ir Eli, Turos, turinčios ne akis, o medaus šulinius, pirato dukters Imridos, jaunosios karalienės Sigrijos ar ir mažosios Eitvydės, Vidgauto sesers, – „istorijos sapno“ moterų. O yra dar ir romano pasakotoja. Jau XXI a. moteris, nes šis kūrinys iš tikrųjų prasideda ne nuo šokančių žuvų, o nuo eseistinės jo pirmojo skyriaus „Auštrinis“ atsklandos: Praeitį mes nutriname kaip suragėjusią odą. (…)// Kartais džiovinam ją ant aukšto kartu čiobreliais (…)// Kartais ją mistifikuojam (p.7). Ir visa tai ažūriškai susiejama jau su šiuolaikiškai moteriškai atlaidžiu ir kiek (auto) ironišku romano finalu:

Ir mes gaudom vėjus. Pienu juos lakinam. Dar vynu, midum. Tikim, kad anuos galima prijaukint, uždaryt kieno nors širdy ar prie tvoros pririšt. Bet vėjai, užmiršę savo vardus, tvoras suardo ir širdis sudrasko. Nebūtų mat vėjai…

Bet kartais prisimena juos šaukusį balsą. Tuomet į kokį kaminą įlenda. Rauda balsu. Kai žmogus tos raudos pasiklauso, į jo širdį įsimeta rožė. Vėjų. Toks ilgesys tuomet jį sprogdina…

Taigi dabar jau tenka kalbėti apie vėjus. N.Kepenienės naujausio romano vėjus. Juk tik dabar suvokėme, kad žodis rožė reiškia ne vien karališką gėlę, o vėjų rožė – ne vien romantišką jūrinį terminą. Pasirodo, kad ir „neišgydomą ligą“, nes, pasak lengvai pašaipios N.Kepenienės romano skyriaus „Žiemelis“ atsklandos, gyvenimas – mirtina liga, plintanti, et, na tuo keliu… paprastuoju(p.165). Banalu? Taip. Daugelyje vietų N.Kepenienė aforistinių banalybių (klišių?) nevengia tarsi specialiai. Tačiau stebuklas: nežymus šios autorės žodžio ar sakinio krustelėjimas ir jos tekste staiga atsiveria šokiruojančios parabolinės prasmės. „Vėjų rožė“ skaitytoją tiesiog magiškai priverčia paklusti melodingai nuotykingam ir paradoksaliam kūrinio vyksmui. N.Kepenienė šiame romane pademonstruoja ne tik meistrišką teksto intrigos kūrimo, bet ir puikų modernaus literatūrinio žaidimo taisyklių išmanymą. Skaitytojui tenka būti aktyviam ir budriam iki pačios kūrinio pabaigos. Ir tik tada loštelėti nuo smagaus netikėtumo. Tikroji „Vėjų rožės“ prasmė, netikėtai sužaidus žodžio daugiareikšmiškumu ir elementariausia inversija, radikaliai pakinta tik perskaičius pačius paskutinius romano sakinius. O tai yra jau neįkainojamas aukštojo kūrybinio pilotažo viražas. Neatsiejamas pirmiausia nuo romano struktūros.

„Vėjų rožės“ kompozicijos pagrindu pasirinkusi keturis pamaryje vartotus vėjų pavadinimus – Auštrinis, Launagis, Šakšinis, Žiemelis – N.Kepenienė ne tiek valiūkiškai manipuliuoja impresiškais senųjų baltų mitologijos ir išnykusios mūsų istorijos (sapno) vaizdais, kiek žaismingai apmąsto sudėtingą žmogaus dvasinį gyvenimą. Kiekvienas vėjas atstovauja vis kitam romano veikėjų amžiaus, gyvenimiškos patirties ir atsakomybės tarpsniui. Nuo vitališko nerūpestingumo iki asketiškos išminties, nes vėjai kūrinyje yra gyvenimo pradžia ir pabaiga – simboliška gyvenimo ir mirties jungtis. Vėjai valdo ne tik romano veikėjų likimus, bet jie atstovauja ir vyriškajam libido. Ypač gaivališkam, bet ir kryptingam libido: Vėjai neš į tikslą. Jie žino (p.129). Tad Auštrinis ne tik kad apokaliptiškai sugriauna saugią dešimtmečio Vidgauto būtį. Jis „įsuka“ ir vyriškai ambicingas jo kūrybines galias. Sambijos žemės sūnus priverčiamas veikti. Launagis tad jau akivaizdžiai atstovauja jaunuolių iniciacijai. Šakšinis jų gyvenimą paverčia žūtbūtine kova už išlikimą. O neišvengiamą susitaikymą su mirtimi simbolizuoja, aišku, Žiemelis – vėjas ypatingas. (…) su galva (p.168).

Taip N.Kepenienės „Vėjų rožė“ tampa kaip ir ne romanu, o mitologizuota erotine giesme. Jos atsiradimui šiame kūrinyje tarnauja daug kas: ir melodingai ribuliuojantys baltiškų pamarių toponimai (hidronimai), ir impresiškai gyvastingi baltiško pajūrio gamtovaizdžiai, ir plastiškai imituojamų mitinių ritualų reminiscencijos, ir per poetiškai romantiškus sakinius kaip rečitatyvinis senųjų pamario dainų aidas ringuojantys lietuviškų pasakų, legendų ir sakmių leitmotyvai, ir subtiliai inkrustuojami kiti archetipiniai įvaizdžiai. O kur dar romano sąšaukos su Šatrijos Raganos kūryba? Skaitant jį neapleidžia ir mergaitiškai vaiskaus pasaulio regėjimo įspūdis – kaip S.Nėries poezijoje ar I.Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likime“. Net Vidgauto ir Ildos vardai skamba tik kaip ilgesingas vienas kito aidas: laumė Vandenulė ir Auštrinis dar vaikystėje pavertė Vidgautą ir Ildą viena siela – skraidančios žuvies (p.12).

Tačiau žmogaus skraidančios dvasios giedruma romane yra neatsiejama ir nuo tamsiųjų jo sielos verpetų, susiliejančių pirmiausia su romano vėjais. Ir su meile. Vėjas, kai pasiunta, gali sumaišyti žemę su dangum. Ir meilė gali. Keista. Bespalvė, beskonė, be krypties ir be greičio, o visa gali. – (p.92). Vėl esame priversti pastebėti romano vyriškojo ir moteriškojo pradų opoziciškumą. Ir absoliutų junglumą. Meilė – mįslė. Ji yra ir absoliučiai pasyvi. Tačiau kaip tik dėl jos ypač sukrūs tampa tamsieji sielos verpetai šio N.Kepenienės romano vyriškuose – Barto, kunigaikščio Vladimiro, Ulavo, Rikvaldo ir kt. – portretuose. Romane puikiai atsiskleidžia egzistencinis vyro nestabilumas ir dėl to kyląs nežabotas jo agresyvumas, kurį gali sutramdyti tik moteris. Bet ir moteris šiame pirmapradžiame aistrų verpete nėra nė kiek stabilesnė, nes: Nėra meilėj sąžinės. Sąžinės meilėj nėra. (…) Žodžiai. Visi sulipę. Susiplakę į putą. Kraujo (p.150). Ypatinga aliuzija į „Eglę žalčių karalienę“. O „Vėjų rožės“ pagrindinės veikėjos kelias veda irgi tik absoliučios dvasinės askezės link – net iki su(si)deginimo. Vien stoiškai paklūstant tarsi ir neprognozuojamai vyriškai galiai:

Ne iš meilės pasidavė Ilda. Pasidavė? (…)

Ji nepasidavė. Ji kovojo. Už gyvybę kovojo. Savaip. – (p. 108).

Užtat romano pabaigoje pagrindinė veikėja įgyja tokią jėgą, jog net vėjai kaip avys po kojų jai gulas (p.179) – per absoliučią askezę laimimas gyvenimas. Ir atveda N.Kepenienė skaitytoją iki tokios sampratos ne dirbtinai, o per „istorijos sapną“ ir akivaizdžias aliuzijas į jau žinomus kultūros tekstus.

N.Kepenienė „Vėjų rožėje“ spręsdama pagrindinę visos savo kūrybos problemą – vyro ir moters atskirumo bei amžino jų vienas kito ilgėjimosi ir ieškojimo problemą (būtina atkreipti dėmesį į romano įvaizdį surišti krantus) – netikėtai išryškina daugybę moters ir vyro santykių niuansų. Pvz., kad ir fizinės bei dvasinės neištikimybės netapatumo, nes: (…) kaip tu, žmogau, bepaaiškinsi, kad tavo paties vaikas gimsta su brolio ar priešo veidu ir šypsos tau karčiai betgi atlaidžiai? (p. 128). Tai klausimas vyro (Ildą pagrobusio vikingo Ulavo). Moteris net ir dvasios ledynuose žino: Mano tai vaikas (p.153).

N.Kepenienės „Vėjų rožė“ iš tikrųjų yra istorija. Nežinia, kiek milijardų kartų kiekvieno žmogaus individualiai išgyventa istorija. Nežinia, kiek milijonų kartų kiekvieno baltų palikuonio išgyventa ir mūsų etninės identifikacijos istorija. Tačiau su tradiciškai suprantamu istorijos mokslu šis romanas siejasi itin menkai. Leidykla šį kūrinį anonsuodama kaip istorinį romaną, atrodo, tiek autorei, tiek sau padarė meškos paslaugą. Net ir nelabai išmanantis istoriją skaitytojas romane „Vėjų rožė“ ras daugybę riktų. Tačiau ar tai svarbiausia? Daug svarbiau, kad pati banaliausia, labiausiai literatūros nuvalkiota tema N.Kepenienės sprendžiama ne tik žaismingai, bet ir „kietai“. Nepaisant kai kur romane pasitaikančių „deklamacijų“ – tarsi Just.Marcinkevičiaus tekstų mokyklinėse inscenizacijose – vis dėlto „Vėjų rožės“ autorė jau turi individualias intonacijas: daug šio romano fragmentų baigiasi vieno arba dviejų neilgų žodžių sakiniais, palaikančiais ne tik poetiškai savitą šio kūrinio ritmą ir skambesį, bet ir moteriškai kerintį itin paradoksalios būties vieningumo ir ironiškai asketiško teksto tvirtumo bei išbaigtumo pojūtį, jau neleidžiantį mūsų dienų literatūriname kontekste N.Kepenienės pai-nioti su kuo nors kitu. Tačiau dar reikia grįžti prie šio teksto adresato.

Aukščiau pacitavau kai kurias „slidžias“ N.Kepenienės romano „Vėjų rožė“ vietas. Ar jos labai išgąsdintų mūsų paauglius, jau pakankamai „prifarširuotus“ netgi per „lytinio švietimo programas“ ir „technikų“, o per įvairias „vizijas“ ir tas „technikas“ lydinčių kalbos „perliukų“? Tikrai norėtųsi, kad toks poetiškas ir nuotykingas N.Kepenienės romanas pirmiausia būtų perskaitytas mūsų jaunimo. „Vėjų rožė“, per įvairius simbolius meistriškai jungdama vyriškos aistros kūrybinį gaivališkumą ir poetiškai ironišką bei asketišką moters išmintį, jaunam žmogui gali tapti pačiu gražiausiu erotinės kultūros ugdymo(si) pradžiamoksliu. Juk čia kiekvienu sakiniu yra teigiama ne instinktų, ne dvasinės mirties, o žmogaus sielos gyvybingumo triumfas. Ypač tada, kai į jo širdį įsimeta rožė. Juk kaip tik jaunam žmogui šios „ligos“ neišvengt. Užtat šią knygą (beje, poetiškai taupiai ir skoningai mitologiškai iliustruotą autorės dukters Akvilės Kepenytės), mano nuomone, būtų net privalu įtraukti į literatūrinio lavinimo programas. Gal net nekreipiant dėmesio ir į istorijos ar kitas klaidas – be jokių tabu.