Akistata
Dainius Vanagas
„Svarbiausia turėti faktų, o paskui juos galite iškraipyti, kaip norite.“
Markas Tvenas
Ramiai įsitaisau fotelyje, kojas pasodinu ant stalo. Susižvalgome — aš ir oranžinė lemputė. Smilkiniuose tvinksi vesterno melodija, akių kampučiuose įsivaizduojamo vėjo genami praskrieja šiaudų, žolių ir šiukšlių kamuoliai; pirštų galiukai it medūzos čiuptuvai prisisiurbia prie valdymo pultelio. Žvilgteliu į laikrodį — laikas, pagalvoju ir spusteliu raudoną įjungimo mygtuką. Taiklus šūvis elektriniu impulsu perskrodžia mano gyvenimo vesterną ir juodame panelyje regiu fatališkai gęstančią oranžinę lemputę. Ant jos kapo, 35 colių ekrane, gimsta spalvos ir ima trypti užrašas „Šiandien žiniose“. Mano kairysis antakis šokteli aukštyn ir, pritūpęs ant kaktos, susiduria su informacijos pliūpsniu– – –
kur automobilių nuolaužose regiu negyvus žmones: senus, jaunus, dar tik gimsiančius — visus, kurie jau niekada nebus Indigo karta. Karta, kuriai nereikia miegoti, nes iš sulankstytų rėmų gaisrininkų pjūklai vaduoja jau užmigusius kūnus. Pinigų pluoštelis grakščiai lyg magiškas Aladino kilimas neria į nuslėptą nuo valstybės voką. Skandalų ir kaukių šmėklos spjaudo man į veidą, kai tuo tarpu viešieji ir privatieji interesai it molotovai ir ribentropai nuolat rezga slaptas derybas. Tuntas orkų kasdieną neša naują Prometėją, kad prikaltų jį ant uolos, kur jo protėvį kankino; ir tik dėl to, jog kažkas turi atsakyti už nusižengimus pasaulio viešpačiams — ne tik už ugnį. Infliacijos fronte nieko nauja, nukirstų kainų vietoje šis slibinas atsiaugina dukart didesnes. „Ir nėra vilties išsigelbėti, — šnabžda bankininkai, ekonomistai, verslininkai, — visi tretieji broliai jau išžudyti.“ Tyro proto psichopatas prievartauja savo dukrą. Metus. Dvejus. Ekranu oriai dūlina Leo(poldas) lt, taip oriai, lyg atrodytų, kad jam spjauti ant visko. Lyg keliaujantys paukščiai lemtingai emigruoja žmonės; bet tik paukščiai sugrįžta. Platesnė nei Pragaro upė srūva alkoholio upokšnis. Per tokią srovę į kitą krantą joks irklininkas valtele neperkels, o mes tik keliaujame Dantės keliais, kur ant Pragaro vartų mus pasitinka užrašas: „Palikit visą viltį, jūs, kurie čionai įeinate“.
Šie sapnai — lyg ketvirtoji agregatinė būsena: iš esmės dujinė, nes niekada sėdėdamas kitoje ekrano pusėje jų neapčiuopsi, tačiau ir skysta, kadangi viskas nuo tyrimo išvadų iki impulso joms rastis dingsta kaip į vandenį. Netgi kieta, nes retkarčiais taip tvoja per galvą, kad atsikelti negali– – –
iki rubrikos „Sportas“. Tada krauju, nelaimėmis ir problemomis srūvančias mano akis nušluosto juostelė, ant kurios kybo auksinis, sidabrinis ar bronzinis medalis. Net jei tąkart tokios juostelės neaptinku, vis tiek pasiguodžiu: kažkas laimi, kažkas pralaimi — maloni pusiausvyra be moralinių kraštutinumų. Galiausiai „Rytdienos orai“ ima švelniai purtyti pečius, murmėti į ausį žodelyčius apie niekad neateinantį rytojų.
Taip aš pabundu iš sapnų ir nuo kaktos delnu nubraukiu susibūrusias raukšleles. Laimei, suvokiu, kad tai tik sapnas, galbūt net ištisas sapnų slėnis, kur jie, sapnai, lyg padūkę liūtukai kramto vienas kito ausį, stumdosi, bet kartu gerai sutaria: solidarioje aplinkoje visi liūtų dresuotojai gauna naudos.
Tačiau tai nykus, sausros, bado ir mirties nustekentas slėnis: ekrane telpa tik negyvi žmonės, gyvieji — per gilūs, o ir šiaip mažai kam įdomūs. Čia visada gali taškytis kraujo balose, tačiau nerasi skaidraus šaltinio vandens, kur galėtum nusiplauti dulkėtą veidą. Čia išgirsi tik rėkiančius garsiausiai, nes tų, kurie kalba ramiai ir tyliai, niekas nerodo. Visi skandalai ir pamazgos tol brukasi į galvą, kol imi galvoti, kad nieko daugiau ir nėra. Kad žmonės tik žudo ir žudosi. Kad egzistuoja tik kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Kad mokslo reforma stringa ir stringa, o gal net neegzistuoja. Kad mokytojai sužlugdys egzaminus. Brukasi tol, kol supranti, jog nėra baisesnės vietos nei Lietuva. Galų gale kaip mirties nuosprendį išgirsti: reikia keisti šalies pavadinimą, „tai mums padės“. Šie sapnai — tartum kasdieninė tikrovės kastracija: be vilties, be tikėjimo, be esmės, savo nuogumą pridengianti belyčiais faktais.
Ir vis dėlto šiuos sapnus kartu ir mylime: jie juk ramina. Žiūrim ir galvojam: laimė, jog visa tai nutiko ne man. Juk kaip puiku žinoti, kad yra žmonių, kurių gyvenime daugiau skausmo nei mūsiškiame, tiesa? O jei dar garsiai pasakai „Dieve, kaip baisu“, patiri moralinį pasitenkinimą savo tebekvėpuojančiomis vertybėmis, o kartu, be abejo, sudilgini ir gailesčio bei neabejingumo receptorius; tada gali uždėti varnelę savo minčių sąsiuvinyje: šiandien vis dar esu (Dieve, kaip baisu).
Tačiau šiuose sapnuose nėra Dievo. Sapnuose yra faktai, ir šie du amžini priešai artėja prie kovos pabaigos, kur Dievas galiausiai bus priverstas nulenkti galvą. Taip pat, kaip ir aš– – –
tik ištiesiu ranką ir pačiumpu valdymo pultelį. Aklai susirandu nykščiu išjungimo mygtuką ir su pasimėgavimu grūdu sapnus atgal į jų dvokiančią skylę. Ekraną perskrodžia trumpas horizontalus žaibas ir visos vaivorykštės spalvos prašampa ore. Kineskopo smakre vėl įsižiebia oranžinė lemputė; ji visada budi. Ji visada tyko ir niekada nemiega, niekada nesapnuoja, tik pati sapnus kuria. Tai — Indigo, ir aš neturiu šansų laimėti; negaliu nesapnuoti, man sako — esi visuomenės narys, negali būti abejingas. Spaudžiu rankas — visi kišam galvą po tomis pačiomis sapnų giljotinomis, tai juk — piliečio pareiga. Tfu– – –
pasikeliu iš fotelio. Prieinu prie lango, stipriai stumteldamas ir įveikdamas užbrinkimą jį atidarau. Mano veidu nuvilnija vėsaus oro banga, nugara pašiurpsta, tačiau aš iškišu galvą į lauką. Žibintai gatvėse vis dar neleidžia užmigti miesteliui, tačiau 23:00 šviečiančias akis lyg nematoma ranka užmerks. Tamsa išsilies iš pakampių, pargriaus ir apglėbs dar tebematomas detales, kol liks tik šešėliai, kvapas ir dangus. Žvelgiu į šaligatvį, kuriuo einu į mokyklą. Žvelgiu į šaligatvį, kuriuo grįžtu iš jos. Matau vis dar toje pačioje vietoje tebestypsančius medžius, vietoje, kur palikau juos, kai paskutinį kartą koriausi šakomis aukštyn. Matau laukymę, kur anksčiau leisdavau aitvarus, smėlio dėžę, kurioje kartą pamečiau penkis litus, už kuriuos turėjau nupirkti duonos ir pieno.
Lyja. Retkarčiais gatvėmis pravažiuojantys automobiliai praskiria vandenis it mozės. Rytoj galbūt taip pat lis; keistos dabar pas mus žiemos.
Nemėgstu lietaus, bet jis — tikras, tikras nuo pradžios iki pabaigos, apimantis visą tikrovę, visą tiesą. Lyja. Lyja ne sapnuose, ne statistikoje, ne dienos iškarpose, telpančiose pusvalandyje ar ketvirtyje valandos, tačiau čia ir dabar — tiek dienos šviesoje, tiek nakties migloje tikrovė lyja kiekvieną akimirką. Tik toks neišsapnuotas gimtasis kraštas man yra artimas ir brangus.
Smalsu, ką vis dėlto reikėtų padaryti, kad šį lietų – tiesiog lietų- parodytų per televiziją? Papjauti štai ten po medžiais žmogų? O gal išsikviesti TV gelbėtojus, prieš tai imitavus kokį baisingą nutikimą, kurio stebėti prie ekranų sulėktų visa Lietuva? O gal tie patys TV gelbėtojai galėtų išgelbėti nuo TV?
Kai pavyksta išsivaduoti iš sapnų, aš žvelgiu tiesiai į pasaulį, į pasaulį, kuriam nereikia kineskopo stiklo, į atmosferą, saugančią mane nuo kosmoso akmenų, į žemę, gelbstinčią nuo smegimo žemyn, į savo tikrovę, tikrovę šalies, kurioje gyvenu.
Bet – – –
jaučiu, kaip atsitrenkiu į sapnų sieną; pasprukti pavyksta tik trumpam, o vėl sučiuptas jaunatviškas idealizmas eilinį kartą supranta, kad neturi, kur eiti, neturi, į ką eiti. Juntu, kaip juodai baltas prancūziškas film noir bloškia mane atgal prie oranžinės lemputės. Velniai griebtų — mielai surūkyčiau cigaretę, bet nerūkau, išgerčiau viskio, bet negeriu; nyki manoji bohema.
Aš tik supuosi kasdieninių košmarų verpetuose, kur šlykščių sapnų maurojimas išsprogdina mano šalies ausų būgnelius. Visomis savo jėgomis bandau apsaugoti tikrovę, kitaip — sprogsiu ir aš.
