Algirdas Taurinskas: nenugalėtas

Algirdas Taurinskas: nenugalėtas

Ištikimas pajūrio dvasia alsuojančiam koloritui ir motyvams tapytojas naujausius savo paveikslus pristato Klaipėdos dailės parodų rūmuose

Kristina Jokubavičienė

 

Tapytojo Algirdo Taurinsko neįveikė pastaraisiais metais jį persekiojusios nelaimės ir gyvenimo išbandymai, nors ir pareikalavę laiko, atėmę jėgų. Klaipėdos dailės parodų rūmuose praėjusį penktadienį atidaryta ir iki 2008-ųjų sausio vidurio veikianti jo kūrybos paroda lakonišku pavadinimu „Tapyba“ liudija, kad A.Taurinskas dabartiniu metu yra ypatingame kūrybinių jėgų pakilime, o jo spontaniška tapyba skleidžia jaudinančią įkvėpimo aurą.

Nė dienos be tapybos

Fantastiškai geroje 1971 metų kompozicijoje „Aludėje“ atpažįsti senąjį A.Taurinską, pelnytai pavadintą Klaipėdos tapybos klasiku. Kai žvelgi į naujausius paveikslus, matai stiprios ir jaunos dvasios kūrėją, kaip feniksas eilinį kartą prisikėlusį ir 2007 metais sugebantį tapyti tuos pačius, chrestomatinius jo kūrybos kontekste pajūrio gamtos motyvus meistriškai, bet kitaip.

Niekada iki šiol nebūčiau ir pagalvojusi gretinti A.Taurinską ir P.Domšaitį. Netikėtos paralelės tarp dviejų menininkų atėjo savaime, kelios dienos prieš parodos atidarymą peržiūrint Parodų rūmų saugyklose 33 tapytojo paveikslus, dar stipriai kvepiančius šviežiais aliejiniais dažais.

Jas paskatino A.Taurinsko santykis su vaizduojamuoju motyvu, artimas P.Domšaičio kūrybos metodui: nuolatinės kelių pasikartojančių motyvų interpretacijos atskleidžia ekspresyvią ir artimą šių kūrėjų prigimtį. Tapyti nuolat, arba nė dienos be tapybos – skamba kaip priesakas, kurio nei P.Domšaičiui deklaruoti nereikėjo, nei A.Taurinskui šiandien nereikia skelbti, nes jiems tai savaime suprantama, tai sklinda iš bet kurios jų tapytos drobės, kiekvieno jos centimetro.

Atsiveria netikėtos paralelės

Nė dienos be tapybos nereiškia kiekvieną dieną sukurti po paveikslą. Galima teigti, kad juos sieja nenutrūkstančio kūrybinio proceso būsena, kuri įtraukia, reikalauja pasiduoti be išlygų, tačiau toli gražu neprivalo būti išreikšta kūrinių skaičiumi.

Kasdieniame gyvenime romi ir švelni abiejų menininkų prigimtis kūrybos plotmėje prasiveržia lyg sniego lavina, negailestingai naikinanti visas jos kelyje pasitaikančias kliūtis. Tapytojų likimuose daug fatališkų periodų, jie išgyveno ne vieną kūrybinę krizę, iš kurių išėjo praturtėję gilesnėmis įžvalgomis, jautresne širdimi. P.Domšaitis save laikė tik tarpininku, kuriam nežinia už ką duota dovana tapybiniais vaizdais reikšti magiškąjį tikrovės atsivėrimą, jo vadintą absoliutu. A.Taurinsko paveikslai atskleidžia nuolat kintančias, permainingas atpažįstamos tikrovės būsenas, deklaruoja tapybos grožį, tobulumą, gyvenimo be menkiausios destrukcijos ilgesį.

Neįmenamos talento paslaptys, jo teikiamos palaimos lengvybė ir neišvengiamas naštos sunkumas, be kurio palaima netektų savo prasmės.

Suskamba romantiška gaida

Moterų portretai, senamiestis, Melnragės ir Girulių vaizdai, jachtos ir paprasti žvejų laiveliai, takai, vedantys jūros link, pušys vėjyje – įprastos A.Taurinsko paveikslų temos, gal tik gėlių natiurmortai suskamba parodos visumoje netikėta ir intriguojančia gaida.

Paveiksluose atsiskleidžia susiklosčiusios asmeninės dailės sampratos ir pasiektos meistrystės sąlygota tapybos kultūra, užčiuopiamas formos tradicijos tęstinumas, tai, ką galime pavadinti lietuvių XX amžiaus tapybos pagrindu. Peizažai ir natiurmortai iškalbingai byloja apie romantiškąją autoriaus asmenybės pusę.

Visada atidus žvilgsnis į nuolat kintančią gamtą įgalina atskleisti jos įvairovę, taigi teigti gyvenimą, darną, aiškumą. Prieš mūsų akis klostosi turtingas, gilių sodrių tonų, vibruojančios faktūros, virtuoziškai perteiktos erdvės ir šviesos žaismo prisodrintas vaizdas, daugiaprasmis ir emocionalus tikrovės atspindys.

Daugelyje kūrinių atpažįstame įprastą tapytojui ilgą, lankstų potėpį. Vienas kitas greitas teptuko brūkštelėjimas kuria dinamiškus ir fragmentiškus vaizdus. Kai kuriuose peizažuose ir ypač natiurmortuose trumpi potėpiai susijungia į gerai „suaustą“, keliasluoksnį tapybinį audinį, išraiškingą spalviniu požiūriu.

Tačiau šioje ekspresionistiškai intuityvioje natūros interpretacijoje akivaizdus ir racionalusis pradas, pasireiškiantis konstruktyvia kompozicine darna bei nuoseklia ritmine struktūra. Ne atsitiktinai lietuvių tapybos kontekste klaipėdietis A.Taurinskas įsitvirtinęs klasikų gretose.

by admin