Alternatyvios kino formos: pokšto ir meno gūžynės
Dezintegracija 333“. Dezintegracija, dezorientacija, dezinfekcija, dezorganizacija… Ryškūs rožiniai ir juodi plakatai du mėnesius kybojo visame uostamiestyje, primindami apie vienintelį tokį videomeno ir alternatyvių kino formų festivalį, jau trečią kartą išaugusį gana ramioje miesto kultūrinėje dirvoje.
Kristina Kučinskaitė
Skeptiško žmogaus minčių sraute „alternatyva“ dažnai sutinkama arba kaip „anarchija“, kaip „konceptualumas“, arba kaip buitinis „išsidirbinėjimas“. Festivaliui pasibaigus ir galima mėginti pasiaiškinti, kuriomis sąvokomis geriausia matuoti „Dezintegracijos 333“ turinį.
Slidžios indie svarstyklės
Dėmesio taikinyje – kinematografas, tiksliau, jo paribiai ir įvairios eksperimentinės formos.
Sutinkama, kad kinematografas, suvienijantis akustinę ir vizualinę plotmes yra viena paveikiausių meno formų. Kai veikiamos iškart kelios juslės, didėja auditorijos įsitraukimo laipsnis. Festivalyje „Dezintegracija 333“ demonstruoti videodarbai ir alternatyvios kino formos. „Alternatyva“ yra pirmasis žvilgsnį sulaikantis terminas. Tad natūraliai kyla klausimas, kas gali būti įvardijama kaip alternatyva. Kultūrinėje erdvėje šonais stumdosi tradicionieriai ir anemiško šiuolaikinio meno atstovai. Šalia to pro visus sociumo struktūros plyšius byra nesuklasifikuoti ir niekaip nesuklasifikuojami kūrėjai. Vadinamoji alternatyva. Dar kitaip – indie (independent – nepriklausomi).
Būti alternatyviam, indie kūrėju reiškia būti nepriklausomam nuo rėmėjų, kultūrinių įstaigų ir dėl to galėti laisvai realizuoti visus meninius užmojus, nesukti galvos dėl elitiškumo žymų, teikiamų menotyrininkų ir meno kritikų. Bėda dėl indie yra ta, kad alternatyva yra madinga. Ir labai greitai ji būna absorbuojama klampaus masinės kultūros minkštimo. Kita bėda dėl indie, kad čia nuolat klumpama ir sunku išvengti mėgėjiškumo (kiekvienas gali teigti esąs menininkas).
„Dezintegracijos 333“ programoje pavyko sukaupti nemažą lietuviškų kūrėjų (tiek profesionalų, tiek mėgėjų) eksperimentų kolekciją, kurią galima stebėti kaip išduodančią specifinius lietuviško alternatyvaus kinematografo simptomus. O platesniame kontekste – bylojančius apie individo santykį su aplinka, pagrindines kūrėjų dėmesį traukiančias temas.
Ryškiausios tendencijos
„Videor ergo sum“, – prieš kelerius metus ištarė Axelis Brunsas. Frazė – žaidimas. Kita vertus, sekant šiuolaikinės kultūros tyrėjais (pradedant J.Baudrillardu), ji gali būti dabartinio individo santykio su realybe kodiniu pavadinimu. Nuolat produkuojamas savęs atvaizdas mūsų kultūriniame kontekste yra norma. Patvirtinimas, kad referentas (individas) tikrai egzistuoja. Foto- ir video- yra pagrindiniai tos ramybės užtikrintojai – gyvenimas jų dėka atrodo tikrai esantis. Iš fotoaparato skriejantis paukštis kadaise gal ir galėjo nusinešti žmogaus sielą, šiandien jis patvirtina ją esant pasaulio dalimi. Simuliakrų pasaulyje itin stiprus poreikis rasti tai, kas yra realu.
„Dezintegracijos 333“ ekrane buvo galima įskaityti galimų tikrovių variacijas, kurios atsiranda ne tik kaip kūrėjo žaidimas, bet ir kaip pastanga kvestionuoti blankius realybės kontūrus. Taip pat gana dažnai pagrindiniu herojumi tampa filmo kūrėjas, arba jis aiškiai išduoda save būdamas kitoje kameros „akies“ pusėje (komentuodamas, inicijuodamas vyksmą, brutaliai keisdamas žiūros taškus). Taigi, videor ergo sum.
Pasiduodant schematizavimo madai, kuri įveda šiokią tokią tvarkos regimybę, galima mėginti pastebėti pagrindines videomeno ir alternatyvių kino formų tendencijas.
Chaotiškumas: indie kūrėjas gali laužyti visas taisykles, neperspėti auditorijos apie siužeto linijiškumo suardymą, nepristatyti filme veikiančių herojų, lyg niekur nieko maišyti raiškos būdus. Tai buvo galima stebėti ir „Dezintegracijos 333“ programoje. Įvairių raiškos būdų, vaizdo konstravimo galimybių ir temų daugis, rodos, griovė patikimo vieną gėrio-grožio-tiesos šerdį turinčio kultūros pasaulio modelį ir vietoj jo tvirtino policentrišką lauką, kuriame vertybės yra efemeriškos ir neapibrėžtos.
Transformacija: pradedant vienu labiausiai lauktų filmų – uostamiesčio genijaus Beno Šarkos „Siela-Siena“, kur lankstus menininko kūnas jungėsi su įvairiais objektais, tapdamas jų tęsiniu, nauja forma, gerokai nutolstančia nuo antropomorfinio pavidalo. Pagrindinė transformacijų kryptis – nuo žmogiškumo į daiktiškumą. Tai gali būti interpretuojama kaip technokratijos įsigalėjimo pasekmė.
Dokumentiškumas: daugelis filmų primena dokumentinį žanrą, tačiau tai – naujoji dokumentika. Kūrėjai filmuoja rutiniškus elementus, absurdiškus veiksmus, bet tai palieka gana šiurpų įtarimą, kad antropocentriška pasaulio samprata kapituliuoja. Čia tiesiogiai tinka Arūno Sverdiolo pastebėjimas, kad „ne žmogus konstitutuoja gyvenimą savo pasirinkimais, o konkreti gyvenimo įvykių eiga konstitutuoja žmogų“.
Nuogumas: seksualinė laisvė yra lygi bet kokiai laisvei. Perversija gali būti pateisinama asmens raiškos laisve. Pastebėjus keletą nuogų kūnų demonstruotuose filmuose, iš pradžių prabunda susierzinimas, įtariant paprastą vujaristinį žaidimą. Tačiau vėliau kyla mintis, kad tai nėra taip jau nekalta. Galima svarstyti, ar drąsus nuo-gumo demonstravimas nekvepia Viktorijos laikų santūrumo ilgesiu. Tai yra, ar nejaučiamas nuogo kūno kaip paslapties ilgesys. Paradoksali prielaida, tačiau visai pateisinama tuomet, kai šiuolaikinio pasaulio kontekste kūnas yra redukuotas iki paprasčiausio funkcionalaus aparato, kurio sudedamosios dalys nieko nestebina – koja tai ar vagina, koks skirtumas.
Menų sintezė: dažname kūrinyje buvo maišomi raiškos būdai – tapyba, videomenas, koliažas, kompiuterinė grafika, animacija. Tai nėra nauja praktika, tačiau įdomu stebėti, kaip kardinaliai kinta prasminiai efektai, keičiantis raiškos būdams. Festivalio programoje netrūko kūrinių, kuriuos buvo galima įvardyti kaip citatas. Pavyzdžiui, vienas darbas buvo pažodinė J.Coratazaro citata.
Ironija: daugelyje darbų nevengiama socialinės kritikos, apvilktos ironijos, kartais nuslystančios iki cinizmo, rūbu. Stebint programą buvo galima justi, kad filmų kūrėjai atsipalaiduoja, nesistengia generuoti jokių egzistencinių klausimų. Viena vertus – humorą galima interpretuoti kaip tam tikrą sveiką požiūrį į kartais absurdišką šiuolaikinį pasaulį, kita vertus – juoko strėlė, paleista į akivaizdų reiškinį, gali tik suerzinti. O dar kita vertus – žaidimas dėl žaidimo jau yra daugiaaukštės absurdo piramidės statymas, ir imtis ją kritikuoti galima tik gyvenant tuomet, kai humanizmas dar nebuvo apleidęs šios planetos.
Prieskoniai: kalbant apie festivalį, negalima ignoruoti jį supusių reiškinių. Organizatoriai nuo pat pradžių deklaravo, kad renginys turi unikalią aurą, kuri toleruoja neplanuotą saviraišką. Taip festivalio veidu tapo gatvės bliuzmenas Genadijus von Krokas, kuris šmėžavo festivalio vinjetėse, kai kuriuose filmuose bei pratrūkdavo netikėtais solo pasirodymais ir improvizuotais keistenybių turgeliais. Festivalio metraštininkė taip pat organiškai suaugo su vyksmu, iš pradžių atradusi personažo rūbą, tinkamą tik tam festivaliui, ir galiausiai peržengusi savo tekstų ribas, įsiliejusi į vyksmą ekrane. Filmų programoje netrūko akibrokštų. Tokių, kaip autoriai neaiškiomis, neatsektomis tapatybėmis. Įvardijimas yra galingas determinavimo įrankis – kiek ekstravagantiškais pokštais „Dezintegracijoje 333“ to buvo išvengta.
Integruota visuma
„Dezintegracija“ yra daug kam sunkiai perkandamos Meno kūrėjų sąjungos („MeKuSa“) kūdikis. Jis suptas jau trečius metus.
Ir galima manyti, kad „De-“ pasako viską. Tai – „Ne“. Atsiremiant į tą „ne“ galimas gana skeptiškas tokio festivalio interpretavimas. Populiari spekuliacija galėtų būti, kad visa neigiantys patys yra impotentiški. Aplinkinių dėmesį besistengiantys patraukti ne konstruktyvia veikla, bet nevaldomu nihilizmu. Kaip bebuvę, „Dezintegracija 333“ pasakė „ne“ ir šitam.
Festivalis nustebino integruota programa. Prasidėjęs vien filmų programos demonstravimu jis įsibėgėjo iki bendradarbiavimo su avangardiniu „Ore kino įvykiu: Dekonstrukcijos“ ir taikingo susitikimo su poetiškuoju audiovizualiniu „Tarp“ festivaliu. Integracijos pėdsakais galima pavadinti ir tai, kad festivalio programos audinyje buvo įsiūtos paskaitos bei muzikiniai projektai, čiuopiantys skirtingų komunikacijos kanalų sąveikos galimybes.
Daugiakanaliai projektai yra simptomiški šiuolaikinės kultūros kontekste.
Tarpmiestinės varžybos
„MeKuSa“ džiaugėsi, kad „Dezintegracija 333“ patraukė sostinės kūrėjus atvykti į uostamiestį. Tas džiaugsmas – nuolat besitęsiančių „sostinės“ ir „periferijos“ varžybų atšvaitas. Tačiau stebino prasiveržiantys uostamiesčio auditorijos kompleksai. Išankstinis nusistatymas pasitinkant kūrėjus iš Vilniaus, iš anksto tikintis, kad jie bus kitokio mentaliteto atstovai. Atrodytų, jei prisiimama nuostata judėti savita trajektorija, tuomet neturėtų jaudinti ir sostinės vertinimai.
