„Ambersail’o“sutiktuvėse

Vytautas Brencius

„Ambersail’o“sutiktuvėse
iš trisluoksnių sidabrinių
paustovskiškų debesų irštvos
išnyra odisėjos herojų
užrašais išmarginta burė
lydima baltų paukščių
burių eskorto
apkeliavusi veik visų visą
pasagstytą lietuviais pasaulį
krantinėje tūkstantinė minia
bravūrišką triumfo valio!
paleidžia į vakaro dangų
pirmas lynas ant
variu paženklinto knechto
praneša šios odisėjos finalą
ir dvylika brolių ne juodvarniais
žuvėdromis skraidžiusių
lipa ant nesiūbuojančio
tvirto savo tėvynės kranto
nuneša prezidento
vėliavą staltiesę skraistę
gal jam pačiam
gal karaliaus Mindaugo
kapui apsiausti
tūkstantį metų
niūrių ir permainingų
teigiama tautai laimingų
išlikimo pasauly prasmė
buvo laukti bendros
žemyne tautinės giesmės himno
žalvarinio kaip skydas
ar kalavijas skambesio
nuo Čilės iki Australijos
eina tie broliai nejuodvarniai –
rausvasparniai
ir daug ką ar viską išbandę
grindinio akmenys
gaudžia kaip ir per amžius
„…ir tiesa ir šviesa
mūs žingsnius telydi“
duokdie


tik jūros vanduo
išvogus išparceliavus
sukapojus į vadinamas vinis
ar plieno adatas
baltijos šalių unijos
kontingento
gausingiausią mūsų laivyną
likome basi ir bežuviai
jau seniai iš pelenų atgimę
feniksai vandenynų milžinai
graikijos italijos singapūro
magnatų oligarchų rankose
dažais ir doleriais nuglostyti
pro ašaras buvo matomi
įvairiose platumose
gabenantys kavą ar kokainą
patenkinti sotūs
šleževičių prunskienių
veidai šmėžavę TV ekranuose
siūlė visai kohortai
jūržmogių likusių už
sovietmečio laivo borto
įsigyt kiekvienam po puodynę
ir plaukioti kol dar norisi
kaip ir aktoriams
kinivarpoms trupinant sceną
buvo ciniškai siūloma
važiuot skinti braškių
nelyg pilkos pelės
savo puodynėse su
pienu sugižusiu išrūgom
murkdomės iriamės mindomės
ale duonai sviesto primušt
nors pasiusk nepavyksta
kaupias ant dugno
ir sunkias viršun
vien tik jūros vanduo
ačiūdie vis dar jūros


ilga kelionė į niekur
fantastiškai gražus vizijose
laisvos tautos laivas
su fanfarom ir būgnais
nuleistas į akvamarino
plačius nepriklausomybės vandenis
juo plaukėm viltingai visi
pasiilgę doros ir teisybės
n kartų keitėsi vairininkai
vairuot jautėsi nusipelnę visi
juk tam nereikėjo jokių
specmokslų ar atsisakytų
buvusios kompartijos bilietų
draugoviškai surėmę pečius
ne tik seimo kavinėje
siūbavo laivą pernelyg uoliai
per bortus plakėsi garsiai
savimylų švogerių dėdžių
sukeltos nesąmonių bangos
su fanfarom ir būgnais
garsiai paskelbiami uostai
Europos sąjunga NATO
nepamiršta ir Lisabona
įplukdė laivą
į povandeninį tunelį
staiga – bac! ir jau nebematyti
jokios švieselės
dvidešimties metų ilgumo
juodo tunelio gale
(ją galima pamatyti nebent
pro barankos skylutę)
pažangos šviesą užstojo
beveik laukta uola krizė
gal ir teisus buvau škia
laiku ir protingas permieg
pamanė brežneviškasis prezidentas
kišenėj vartydamas kažkurį
jubiliejinį litą (per dvi
kadencijas daug jų nukalta)
neatidaviau jo tiems odisėjams
užteko mano laiškų
pridėjus dar keletą eurų
išeitų naujos šlepetės
kol ta Lietuvėlė stovės
kaip šuniukas ant užpakalinių kojų
prieš kokį tarptautinį
valiutos fondą
užmetus užmiršus šlepetes
pamiršus Šiauliuos ar Kaune
bus galima grįžti valdyti
žinau būsiu škia laukiamas
kaip gamtosaugininkas žinau
bus savo laiku ta
naivuolių šalelė
panaši į danų kiaulidę


romantikos meridianas
ošia ir kvepia
jūra bangos žuvėdros
nuo lietaus pajuoduoja
besivartančios jachtų burės
saulės spinduliuos rūko dūmuos
nelyg jūros dugne medūzos
vandenynų laivai
margos užsienio šalių
plevenančios vėliavos
kvepia žuvim ir tinklais
grubiai dienos nulietos
iš geltonojo stiklo
spalvas aprėmina pilna
jūros vyno taurė
platybės vilioja į jūrą
mūsų protėvių balsas
žilas liūdesys sidabrinis
aplanko žiūrint į horizontą
protuberancais pamarginta
makijažuota saulė
iki juosmens įsibrido
jūron
kurioj gimėm užaugom
subrendom kurion vėl nueisim
berniuko kojas
apkabina baltaveidė banga
jis plačiaaai apkabina jūrą
nepriklausomai nuo
aukštų ar žemų paralelių
nuropotų žemėje metų
per visas mūsų širdis
praeina tikrasai
romantikos meridianas


malda – atodūsis
o Taip mano Dieve
aukščiausias kosminis Prote
trumpiausia malda Tau
yra mano atodūsis
kaip dažnai meldžiuosi
perrikiuodamas savo
klaidų karnavalą
pavydėti uolumo galėtų
broliai pranciškonai ir kitokie
klaidų nėmaž nemažėja
nenuilstamai lydi
ne pirmą dešimtmetį
kala prie kryžiaus
prisikėlus vėlek
tas pačias atkartoju
sutrūkinėjo jaučio oda
užrašinėjant mintimis
savo dvasinę prigimtį
išpažinties pergamentas
joks išminčius nenori
vėl būti jaunas
iki smakro įbrendi jūron
nuodėmės nenusiplauna
atgailauji naktimis mąstai
pakrančių laukinėm
dilgėlėm keroja ir
degina aitrina sielą
meldiesi atodūsiais
prie pigaus vyno taurės
pigios cigaretės dūmas
nepaslepia ir nesušildo
gėrio nebematančios
aptingusios dvasios
brendant su nuobodžiu
į gyvenimo saulėlydžio jūrą
manai ją sinchroniškai dūsaujant
o ne ne – ji šitaip kvėpuoja
tai tik mano trumpiausia malda
atodūsis


Viltis kieno motina
Angele Sarge praneški
prošal žiaurios devintosios
bangos sklidiną taurę
paskutinįkart maldaujame
praneški pro mus
vandenyno tūžmą ir staugsmą
sūrią Likimo taurę
aplink nei laivų ugnių
nei sušlapusių jūrvarnių
vien degutas nakties
joje krenti į amą
užgniaužiantį šulinį
numirė laivo šviesa
ir jau neprisikelia
kad ir kiek denis kristų
skaistyklon ar kiltų
į kitą golgotos kalną
verčia krūpčioti dvasią
ir kūną antracito banga
karūnuota balkšvos spalvos aura
krabu ropštiesi tamsoj
ir jau nežinai kas
po virpančiom kojom
pro pažirusius iliuminatorius
atseikėtu lediniu vandeniu
siauras koridoriaus denis
lubos ar sienų pertvaros
geležies durų trenksmas aidus
ar giljotinos smūgis
galva nurieda trapu
nelyg potiomkino laiptais
ryškiaspalvėj linksmoj
akacijų tėvynėj Odesoj
bet Dievas yra
bacho fugas nutildo
saulėteky uždaro ir užrakina
vandenyno bažnyčią
atsidūsta pagoniškos gelmės
ir po gurkšnelio stiprios
ak ir karčios kavos
forsmažorui pasakome amen
debesėlis purus ir baltutis
pats švelniausias ėriukas
ant saulės siūlo
nuleidžia mums inkarą
tikim ir žinom
mūsų jis neapleis
mūsų tikroji Viltis
o kas ji – kvailių durnių motina
ar mergelės Marijos
atlaidumo rykštė?


geriau jau prie uosto vartų
„Tabak, tabak, mogučej siloj
stokrat silneišej, čem liubov’,
ty pronikaješ v naši žily
i uspakajivaeš krov’.“
primiršto poeto eilutės
identiškos dvasinei būsenai
nusako toč’ toč’ empirišką patirtį
gyvenimas dažnai sudega
greičiau už vėlinių žvakę
cigaretė tuolab ypač
ypač saldžiausia paskutinė
paskolinta iš pažįstamo draugo
gyvenimo nepasiskolinsi
sudegsime greit anksčiau
ar vėliau kai medituoji
susikaupęs mąstai
net ir skolinta sudega
kaip bikfordo šniūras
nesgi nežinai anot
prozos meisterio Kuklio
kada išjungs tave Dievas
kaip televizorių
ką darysi sudegsiu greit
kaip ir paskutinė paskolinta
į kokią urną šiukšliadėžę
mane numes Likimo ranka
kokia tokia urna
uostamiesčio gatvės
kolumbariume
geriau jau būt žinoma urna
prie buvusio mylimo
mūsų uosto vartų

by admin