Amžinoji žmogaus misterija – V.Kašubos skulptūrose

Amžinoji žmogaus misterija – V.Kašubos skulptūrose

 

 

Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje kviečia susipažinti su žymaus lietuvių išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos (1915–1997) kūriniais, padovanotais Lietuvai.

Kristina Jokubavičienė

Gimtinėje žinomas iš paminklų

Gegužę pasikeitė Prano Domšaičio galerijos ekspozicijos – atsisveikinome su dešimtmetį čia veikusia „Australijos ir Okeanijos tautų meno“ paroda, surengėme joje paskutinius edukacinius užsiėmimus ir… išlydėjome į Vilnių. Nuo šiol dr. Genovaitės Kazokienės Australijoje, Naujojoje Gvinėjoje, kitose Okeanijos vietovėse surinkti ir Lietuvai padovanoti egzotiški, unikalūs eksponatai bus pristatomi LDM Radvilų rūmų muziejuje. O mūsų galerijos lankytojų laukia nauja ekspozicija, pavadinta „Žmogaus misterija“, kuri skirta V.Kašubos kūrybai.

Bent vieną V.Kašubos kūrinį tikrai matėte – Vilniuje, Katedros aikštėje, 1996 m. pastatytas jo sukurtas paminklas miesto įkūrėjui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. 2012 m. balandį paminklinės Prisikėlimo bažnyčios Kaune presbiteriją papuošė V.Kašubos švino horeljefas „Prisikėlęs Kristus“, vienas brandžiausių skulptoriaus sakralinio meno kūrinių, perkeltas į Lietuvą iš uždaromų Kalvarijos vienuolių rekolekcijos namų (JAV). O gal buvote Kaune, Vilijampolėje? 1939 m. ten pastatytas paminklas „Perkūno žirgai“, ženklinantis Žemaičių plento magistralės pradžią. Dar studentui V.Kašubai Susisiekimo ministerija užsakė sukomponuoti ir granite iškalti žirgų galvas, iškeltas ant obelisko. 1995 m. Druskininkuose iškilo jo paminklas Lietuvai (Karalius Mindaugas).

Išgarsėjo dar būdamas studentas

V.Kašuba gimė 1915 m. rugpjūčio 15 d. Minske – ten tuo metu gyveno per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos pasitraukę tėvai. Grįžusi į Lietuvą, šeima apsigyveno Marijampolėje. Keletą metų pasimokęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, V.Kašuba perėjo į ką tik mieste atsidariusią amatų mokyklą ir 1934 m. baigė medžio drožimo klasę. Po metų, padirbėjęs garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro dirbtuvėje, įstojo į Kauno meno mokyklos antrą kursą.

Meno mokykloje labai greitai išryškėjo neeiliniai V.Kašubos gabumai. Ruošiantis 1937 m. pasaulinei parodai Paryžiuje (jos tema buvo „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“), jis prisidėjo prie skulptoriaus Juozo Mikėno „Rūpintojėlio“, 2 metrų aukščio skulptūros išdrožimo iš medžio ir dailininko Jono Prapuolenio projektuotų baldų apdailos. Pats būdamas vos antro kurso studentas, toje parodoje už medžio drožinius laimėjo sidabro ir aukso medalius.

Netrukus jam buvo užsakyta Vytauto Didžiojo skulptūra 1939 m. pasaulinės parodos Niujorke Lietuvos ekspozicijai. Skulptūra buvo didesnė už natūralų žmogaus ūgį, tonuoto gipso. Vaizduodamas Vytautą su plačiu apsiaustu ir kardu rankoje, autorius pabrėžė Vytauto didybę. Vėliau skulptūra buvo saugoma lietuvių tautininkų namuose Bostone. Jau gyvendamas JAV, 1952 m. pagal užsakymą V.Kašuba sukūrė ir Lietuvos karaliaus Mindaugo biustą. Tai buvo pirmasis už Atlanto skulptoriaus sukurtas istorinio pobūdžio darbas.

Apsistojo Niujorke ir kūrė

Kauno meno mokyklą baigęs 1939 m., 1941–1943 m. joje V.Kašuba vadovavo Dekoratyvinės skulptūros studijai (1941 m. mokykla pavadinta Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutu). 1944 m., artėjant frontui, kartu su būsima žmona Aleksandra Fledžinskaite, su kuria susipažino meno mokykloje, dailininkas pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyvenę Vokietijoje, Kašubos 1947 m. išvyko į JAV, apsistojo Niujorke. Nuolat stokodamas lėšų pragyvenimui, skulptorius iki 1961 m. dirbo antikvarinių baldų dirbtuvėje.

Pradėjus JAV steigtis lietuvių bažnyčioms ir vienuolynams, V. Kašuba buvo kviečiamas sukurti religinių skulptūrų. Jos susilaukė dėmesio, skulptorius galėjo mesti darbą dirbtuvėje ir atsidėti tik kūrybai. XX a. vien 6–7 dešimtmečiais V.Kašuba sukūrė apie 30 užsakytų religinės paskirties kūrinių, apvaliosios ir reljefinės skulptūros statulų, Kryžiaus kelio stočių Čikagos, Bostono, Niujorko, Vašingtono ir kitų JAV vietovių šventovėms ir vienuolynams. Tuose darbuose jis vis labiau tolo nuo akademinių formų, įdomiai siejo viduramžių dvasią su modernia plastine kalba.

Modernios plastikos meistras

Gavęs užsakymą apipavidalinti Vatikano paviljoną 1964 m. pasaulinėje parodoje Niujorke, V.Kašuba pasirinko labai originalų kūrinio sprendimą – reljefinius šventųjų tekstų pano. Juos atliko iš švino, plastiškos medžiagos, atgaivinęs JAV nežinomą viduramžių kalybos techniką repoussé (atmušimas, plakimas). Plakto švino technika skulptorius sukūrė nemaža įspūdingų reljefų religine tematika, figūrų studijų. Plastiškas, minkštas, tamsaus atspalvio švinas teikė tiesiog neribotas raiškos galimybes: patvarus kaip varis, bet ir nesioksiduojantis, o formuojamas lengviau nei kiti metalai ar akmuo. Pasak specialistų, momento pagautas, skulptorius gali su švinu daryti, ką tik nori, ir pataisyti tai, kas netinka, priešingai nei kuriant iš akmens; kiekvienas švino gabalas yra ypatingas, o kiekvienas plaktuko mostas – individualus.

V.Kašuba kūrė ir iš gipso, jį naudojo ne tik skulptūriniams modeliams, bet ir nepaprastai subtiliems reljefams, o tonuotą – ir apvaliosioms skulptūroms. Nemažai darbų sukurta iš bronzos ir pas mus skulptūrai labai retai naudojamos, todėl pažintine prasme vertos dėmesio medžiagos, kuri įvardijama kaip lietas akmuo. Lieto akmens technologija išrasta JAV prieš maždaug 40–50 metų ir pritaikyta daugelyje sričių (stalviršių gamybai, sienų plokštėms, dekoratyviniams interjero elementams ir kt). V.Kašubos atveju, tai pilkšvo (šviesesnio nei švinas) atspalvio medžiaga, iš pažiūros primenanti tikrą akmenį, tik lengvesnė, o dėl liejimo technologijos teikianti ypatingas linijos ir formos grynumo galimybes. Iš gipso ir lieto akmens V.Kašuba sukūrė kamerinių moterų portretų, aktų.

Norėjo, kad atitektų tėvynei

1974 m. V.Kašuba pirmą kartą po karo aplankė Lietuvą. Grįžęs į Ameriką, sukūrė seriją medalionų su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretais, kelias alegorines paminklinės paskirties valdovų statulas, medalių, tarp jų – Vilniaus universiteto (1979) ir Lietuvos krikšto (1987) jubiliejams pažymėti. Apie tautos praeitį skulptorius prabilo modernios plastikos kalba.

Palaipsniui brendo noras dovanoti tėvynei savo kūrinius. V.Kašubos skulptūrų ir reljefų siunta Lietuvos dailės muziejų pasiekė 1987 m., tais pačiais metais Vilniuje buvo surengta dovanotų kūrinių paroda, o 1993–1999 m. Nacionalinėje dailės galerijoje (dar iki jos renovacijos) veikė skulptoriaus kūrybos ekspozicija. 1992 m. V.Kašuba laimėjo paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui konkursą. Paminklas atidengtas Vilniuje 1996 m., likus metams iki dailininko mirties. Dailininkui mirus (1997 m. balandžio 14 d. Niujorke), jo žmonos, taip pat dailininkės, Aleksandros Kašubienės rūpesčiu į Lietuvą buvo atsiųsti ir kiti jo kūriniai.

V.Kašubos kūryba Lietuvoje gerai žinoma ir vertinama. Lietuvos Respublikos Nacionalinė premija (1993), Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas (1994), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas (1994) žymi dailininko nuopelnus Lietuvos kultūrai. Skulptoriaus kūrinių yra muziejuose, visuomeninėse ir privačiose kolekcijose, bažnyčiose ir vienuolynuose JAV, Kanadoje, Japonijoje, Lietuvoje. Šiuo metu LDM saugoma per 240 skulptūrų, reljefų iš švino, bronzos, lieto akmens, gipso, apie 20 medalių, 200 piešinių. Didžiąją šio vertingo kūrybinio palikimo dalį nuo šiol galima pamatyti Prano Domšaičio galerijoje.

Trys simbolinės dalys

Ekspozicijoje lankytojus pasitinka trys simbolinės dalys: pirmiausia improvizuota skulptoriaus studija, kurioje gausiai eksponuojami gipso modeliai. Daugelį jų galima atpažinti čia pat kabančiose didelio formato nuotraukose, kuriose užfiksuoti skulptoriaus dirbtuvės Niujorke vaizdai. Dirbtuvę tuoj po dailininko mirties nufotografavo A.Kašubienė. Šioje dalyje – ir svarbiausių V.Kašubos paminklų, stovinčių Vilniuje ir Druskininkuose, modeliai. Eksponuojami medaliai ir net jų parengiamieji modeliai nustebina preciziška, tikslia modeliuote, apgalvotu komponavimu. Daugelio nuomone, svarbiausi V.Kašubos darbai, jo kūrybos viršukalnė, trys įspūdingos monumentalios reljefų sienos grupuojamos kitoje ekspozicijos dalyje. Tai šviesios mažorinės tonacijos gipso „Diena iš dienos“ (1984–1988), užpildyta sėdinčiomis, stovinčiomis, einančiomis moterų figūromis, bronzos „Kelionė“ (1984) ir lieto akmens diptikas „Būties kelionė“ („Likimo erdvėse“ ir „Svetimuose krantuose“, 1984–1987). Diptike „Būties kelionė“ įkūnijama žmogaus kaip dramatiškos būtybės tema ir plėtojama egzistencinės kelionės, susiejančios individą su amžinybe, idėja. „Autorius čia ne tik tobuliausiai įkūnijo savo reljefo meno galimybes, atrastą figūrų ir erdvės sąveiką bei jų kolizijas, bet šioms plastinėms idėjoms suteikė ir filosofinio apmąstymo gelmės“, – teigia dailėtyrininkė Irena Kostkevičiūtė monografijoje apie skulptorių (knygą už simbolinę kainą galima įsigyti galerijos kasoje).

Savotiška jungiamąja grandimi tarp dirbtuvės „meniško chaoso“ ir filosofinio lyrinio apmąstymo kupinos reljefinių sienų dalies tampa trečiasis ekspozicijos segmentas, kuriame pristatomi reljefai ir apvaliosios skulptūros iš švino.

Atskleidžia trapumą ir jėgą

Pastaroji – pati dramatiškiausia V.Kašubos skulptūroje plėtojamos žmogaus temos dalis. Šiose kompozicijose skulptorius meniškai sprendžia sankirtų tarp įgilinto ir iškilaus paviršiaus kontrastus, gretindamas ertmes, angas, plyšius su žmogaus kūno apybraižomis, vienu metu „įkalindamas“ ir kartu išlaisvindamas figūrą iš materialios medžiagos gniaužtų.

Į gilumą smingančios formos, plakto švino paviršiaus tekstūra, meistriškai sukurtas paviršiaus virpėjimo įspūdis atskleidžia žmogaus trapumo ir jėgos dimensijas. Būtent su plakto švino kompozicijomis V.Kašuba dalyvavo amerikiečių skulptorių parodoje, kuri buvo pristatyta ir Japonijoje.

Skulptūrose, reljefuose konkretus žmogaus atvaizdas jungiamas su abstrakčiais elementais, ir tai suteikia kūriniams universalumo, o formos įvaldymo ir plastinės raiškos darna prabyla įtaigiai ir poetiškai. Pasak dailėtyrininkės I.Kostkevičiūtės, „Kašubos menas neieško ekscentriškų efektų. Jis priešinasi ir medžiagos, ir dvasios chaosui, meninės formos ir gyvenimo netvarkai, atliepdamas visoje esinijoje, mažiausiuose jos elementuose – ar medžio lapo, voratinklio audinyje, ar žmogaus kūne – glūdinčius struktūrinius sandaros dėsnius. Ta prasme V.Kašuba susiliečia su esmine mūsų šimtmečio modernaus figūrinio meno tradicija. Tai patvirtina ir V.Kašubos mintis: „Mano darbų pagrindas visuomet yra žmogus jo simbolinėj ir abstraktinėj buity“.

by admin