Andrius Budvytis

Andrius Budvytis

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

1
Ateikite laumių vaikai
Per medžių žievę, užsirišę akis
Per lietų, žaisdami juoką.
Rodykite pasaulio tuštybę
pro prasmę, pro juoko akis,
kad galėčiau žinoti, matyti, suprasti
ateikite, duokite ranką
į kraujo jūrą pro atdarus langus
kur dievai valgo medų
kur pasakos rodo akis,
o viskam pasibaigus
saulės ryte
paimkite srūvančią sielą.

2
Sniego nuotrupos baigščiai skyla
Į trupinius, kuriuos galima valgyti
Šaltą rytą, atsidarius langą
Kvailos katės ir kvaili žvirbliai
Kvailos paieškos, kurių akyse
Tik duobės duobės ir sukalkėję skausmai.
Krauju piešiu sienas, kol ateis Prasmė ir valgysim blynus.

4
Išėjo pasakų pievomis, į tolimą niekį, nežabota laisvę
Jau neskaudu. Rinkti lašus.
Išsinešė mano akis.
Jau neliūdna gulėti.
Šildant sieną.
Jau nevienas – lenda draugai. Čia žolėse jau.
Jų kruvinos akys, išdraskyti veidai, slenka artyn.
Jų šypsenos tamsos
Šviesumo, tiesia perlaužtus pirštus.
Supjaustė kojas. Išdraskė nagus.
Vis tiek dar kviečiate žaisti.
Kraujo lašėjimas švelnus. Tyliai, ateikit, prisėskit.
Apie tai buvo kalbėta ir žinota. Nieko baisaus.
Ateis jie ir čia.
Nebėkite. Laikas gyventi.
Tik mano pasauliai jau per maži, jūsų džiaugsmui
ir laisvei ir
vaikiškam juokui.

5
mano vaikystė prabėgo kaime laipiojant po medžius pilnus žalių obuolių. mano vaikystė glostė miesto asfaltą. kruvinais keliais bėgau pirkti ledų, kur padavėja fiksuota šypsena glostė mano galvą (ji neturėjo vaikų).

dar prisimenu kiemo vaikus, tokius paprastus kaip mano pirštai. mes lenktyniavome, kaip suaugę, risdamiesi nuo kalno ir fiksuodami judantį vaizdą.
pamenu baimę (tokią gyvą ir tikrą) čiuožiant čiuožykla ir ašaras, praskeltą galvą.
nerūpėjo vakar ir rytoj tik akimirka per akimirką šluostant kelius vonioje.

6
keista diena, bulvių laukuose. vasarėjant rudeniui, vaikštant dulkių plaukais užvertus galvą į dievo karalystės mūrus. keista. lapai krenta į dangų ir vaikai juokiasi gaudydami savąjį paukštį.
renku raides, dėlioju sakinius, po to maišau pilkomis rankomis, tarytum vandenį, tarytum juokas butų vergas vakar dienos lopšinėse. kastuvais semiamas vanduo po to pilamas į saujas ir sugniaužiamas lyg sirpstančių migdolų žiedai. vaikams tai,
vaikams. jų akims ir prisilietimams.keista. lyg stovėčiau, o mintys judėtų su pagreičiu paskui mano rankas, braižančias ženklus oro karalystėje. lyg šaknys ne mano, lyg ėjimas ne mano, tik
sniego pusnyse randu save gulintį, žaidžiantį angelus debesų formoms stebint. ir kas iš to, kad kartais krenta angelai pakirptais sparnais. jų žiedus rytais rankioju, kad stebėčiau saulės plunksnas, kad imčiau rankomis šilumą ir bėgčiau

paklaikusiu žvilgsniu jūros putomis rėkdamas balses.
keista diena. kavai garuojant, cigaretei rūkstant, suprantu. o supratęs mirksiu morzės abc savo draugams, kurie sėdi prie sienos ir žiūri. suprantu, kad

nebemoku žiūrėti. suprantu, kad įpratau matyti. kaip gaila, kad jau nebegaila, kad lopšys jau seniai praeitis ir viesulo juodo nakty – dingo manoji vaikystė.

7
išėjimai. sugrįžimai. sugipsuotos rankos, tyliai kaip vieversiai teka sakai. bėgti bėgti, nepaisant nieko, nepaisant menamų akių, suverstų šiukšlių, išmėtytų rankų, besiplakančių prie tvoros žiogų giesmių. tikėjimas ateitimi, tikėjimas

praeitimi, dabartį slepiant po išvaikščiotus takus. išleisk ėjimą, kartok kartok giliai kaip tekantis vynas šluostydamas sužeistų rankų dulkes. atgimimai verčiasi, atnašos kaupiasi, vėl tikėk išpranašautomis raidėmis, kur nieko nėra tik tyla ir jos

aidas užgriūvančiomis bangomis iš jūrų šešėlių.
vaizdas dingsta, juokas tirpsta, dūmai kaupiasi kaupiasi, ir vėlgi tik tak tik tak linguojasi galva, sulčių prisilietimais varginama. kas vyksta aplinkui, vieną dieną
atsimerki ir nebegrauži medžių, nestatai pilių, nešaudai beždžionių, nes nebereikia, nes viskas gerai, nes tikėjimas dingsta kaip tik tak sakai.
mano atėjimai verčia vemti, verčia draskyti smėlį, kovoti su paukščiais ir gaminti

lašus, kurie niekad neišteka. mano atėjimuose saulės kančia, jos tylūs prisilietimai, jos tikėjimas ateitimi. tik kur viskas dingsta, kai vieną dieną atsimerki ir tylu, užsimerki, tylu, ir sapnuoji, kad gyveni.

8
aklina siena, o už jos žaidžia vaikai dėliodami kalades, kaip kas moka kaip kam išeina. Niekam neįdomu, tačiau. Krenta balandžiai pakirptais sparnais, kitų vaikų, kurie šiapus, žaidžia kareivius ir rėkia. Šaudosi mintimis ir plėšia širdis rausvas

lyg obuolys spengiantį rudenį. Niekas neateina, neužkloja ir nekalba tylių istorijų su laiminga pabaiga, tik rėkia ir muša, kaip kas moka kaip kam išeina. Vieną rytą nubundi kareiviu ir durklu kapoji kates, šunų likučius, bet niekas neateina,

neužkloja ir nekalba tylių istorijų. Tik žudai, kad nešiotum maistą, kad būtum tikras, jog niekas neateis ir neužklos. Mažų vaikų juokas anapus sienos, tik tylios iliuzijos prasmenga smegenų karkasuose, nes taip mokė, nes taip reikia, nes taip

rėkia.
Bet niekas neateis…

Mege, Mege, ką mes padarėme, ką mes padarėme.

9
medžių šakose šildėmės blakstienas. Kaip vartotojai traukėme orą ir grožėjomės. Dūmai kilo ir leidosi, tyliai tariant žodžius, krito auksiniai spinduliai akiduobėmis. Tik jau nieko neliko aplink, nei kurmių ausų, nei vaikų klegesio, nei kareivių

buožių. Tik šiukšlės ir senių patarimų kaulai. Vėsdami tirpome į rytojų tokį nutolusį ir neapčiuopiamą, segėme segtuvais varnų klyksmus tikėdami dievo tarnais.

Melas.
Iš tiesų žudėme pranašus, traiškėme skruzdes ir spardėme statulų galvas. Nes tuščia viduje, nes nereikėjo lipti į praeitį ir tvarkyti užantspauduotų segtuvų. Tirpo

sniegas ir slydome kur dievo nėra, į tuščia lauką. Netikėdami pragaru kalbėjome jog viskas gerai, jog paukščiai randa lizdus ir vaikų buožės dar nepavojingos. Išeitys šaukė klaikiais balsais ir tikėjome, kad rytoj pasimirš.

Kartais užčiuopiame pulsą ir skaičiuojame sekundes iki suplėšytos tylos žiemos pusiaunaktyje.

11
ta mergaitė, kurią stebėjau tyliai. Gaudė balandžius praverta burna, baltais dantimis, balandžius. šie bėgo kaip išprotėję ir galo nebuvo. Akys, lyg žiūrėčiau į veidrodį, smalsumo pritvinkusios.
Balandžius.
Vakarui sėlinant, atsisukau. Mergaitė stovėjo ir tyliais maldos žodžiais garbino viešpatį. Manęs ten nebuvo, tik bėgau nuo ilgėjančių šešėlių į savo bunkerį. Užsitaisiau ir šaudžiau visus, kurie sėlino. Zombių pirštai. Draugai, lendantys iš žolių, smailiomis akimis ir savo neapykanta traiškiau.

Iškritus sniegui, vaikščiojau ratus, ant tų, kurie krito nelygioje kovoje. Pats kasiau duobę ir laidojau. Kalbėjau žodžius, bet niekas neatėjo ir nebesėdėjo. Tyliai sruveno. Tyliai nešėsi. Tyliai tylėjo.
Sniego formose pamačiau ir, niekam neskambinant, atsisėdau pakėlęs galvą į dangų.

12
guli išmestos žuvys. Žudant laiką prie apskrito stalo. Žuvų pelekai klapsi žodžius, kuriuos vakar segiau prie sienos. Išplėšyti baltiniai tyliai riaumoja garsus, kuriuos vakar girdėjau eidamas pro vaikus, darželyje. Silpnas protas silpnos jėgos

atsigauna ir verčiasi kūliais į priekį, į ten kur išėjimas vasara tyli. Pabėgėlių apkasuose dujos, visi krenta kaip raudoni lapai ir sukasi spirale į aštuonkojų tykojimų priešaušrius. Dienos kada atėjai, dienos išskalbtos ir padžiautos ant

spiralinės lempos, vakarais, kai mano kareivis miega, kai išlaipintas desantas krenta. Nežinau kas buvo, bus, atsipeikės ir nieko. Nieko kaip kažkada. Nieko kaip pernai užgriuvusi siena. Ėjau. Ir kiekvienas žingsnis slydo į praeitį, į ten kur

vėjas vilki baltinius su užrašu: aš tarp idiotų.

13
Sėdi bare pūsdamas dūmus.
Šampanai ir juokas:
Kaip šilta.
Ir gaudai žvilgsnius ir kabiniesi,
Kol grįžti vėlai: oi, koks šiltas jūsų liemuo,
gal šampano ir juoko?

Turiu tik seną fotelį mirusio tėvo.

15
sidabriniai šoviniai ant stalo. Viskam mėtytis nebėra laiko. Tirpus vasaros vėjas pro langą. Sudaužytos lėkštės ir tylūs aštuonkojai stebi ant sienų, kur ištepti tapetai. Jonas laiko geležinį ginklą ir jaučia koks šis sunkus. Žvilgsniu stebėdamas

veidrodį, kalba maldas. Lova paklota, kava rūksta, cigarečių nebėra. Kieme
žaidžia vaikai, aštriais peiliukais raižydami medyje širdeles.
Jonas serga leukemija. Galva plika, akys mėlynos. Vakar jis pabėgo iš ligoninės…

Galėčiau nenužudyti Jono šioje istorijoje, bet jis vis tiek mirs.

17
dangus leidosi. Slėpiau savo užrašus po kėde, kad nematytų vaikai. Žinojau. Ir žinodamas kasiau kapą. Ten laidojau savo prisiminimus ir minčių karkasus. Per anksti vaikams tai, ne jiems atidarytas pasaulis iš veidrodžio šukių. Nemanau,

kad suprasite, bet vis tiek dėlioju pasagas į dėžę, kurią radau šiukšlyno prieangyje. Kitą dieną ėjau pakrante kur pėdos išdavė žvirblių kelionės galą. Jūroje visa tai, tik joje išblaškyti veidai, kalba žodžius, kurių prasmė seniai

pamiršta. Atsimerki žvelgdamas į viršų, į debesų formas ir jautiesi kad tuoj plyši į šipulius, kuriuos dėlios maži vaikai statydami garažus. Kaip viskas paprasta, pagalvoji, ir palydi žvilgsniu čiuožiantį stogą.

Visi yra vieniši žiūrėdami į naktinį dangų.

 

by admin