LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Ankšto pasaulio ypatumai
Magdalena Tulli. Yda. Romanas. Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2013, 174 p.
Dainius Vanagas
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai 2013-uosius paskelbus lenkų literatūros metais, į knygynų lentynas sutūpė būrys lig šiol į lietuvių kalbą neverstų kaimyninės šalies autorių. Vienas išradingiausių, originaliausių šiais metais pasirodžiusių kūrinių – garsios lenkų rašytojos Magdalenos Tulli (g. 1955) romanas „Yda“, įtraukiantis skaitytoją į žvarbius schemų, trafaretų, absurdiškų dėsnių ir fantasmagorijų labirintus.
Nors romanas primena painų metaforų ir daugiareikšmių ženklų raizginį, nesunku išskirti du pagrindinius lygmenis, kuriais remiasi teksto struktūra. Tai – fikcijos ir metafikcijos plotmės. Fikcijos atveju susiduriama su gana nuoseklia, priežasties ir pasekmės ryšio valdoma pasakojimo linija: kažkur nepasiekiamoje nežinomybėje bevardę šalį sukrečia politinis perversmas ir bevardžio miesto pagrindinėje aikštėje ima griūti visa, kuo pasitikėtina ir kas žinota apie pasaulį dar iki rytą pramerkiant akis. Infliacija, maisto produktų stygius, pabėgėlių antplūdis, kontrolės aparatų reorganizacija, grumtynės dėl valdžios, abejingumas, netgi priešiškumas Kitam, teisingo sprendimo neįmanomybė – kitaip tariant, maksimali suirutės pagava.
Metafikcijos erdvėje skaitytojas patenka į siužeto, erdvės, laiko ir veikėjų konstravimo virtuvę. Visažinis ir tūkstančiais galimybių žongliruojantis pasakotojas, perimantis vis naują tapatybę („Jei esu generolas… Jei esu tramvajaus vairuotojas… Jei esu notaro tarnaitė…“), priveda literatūrinį pasaulį prie jo ribų, demonstruoja dekoratyvinę, fasadinę (t.y. vienintelę) jo pusę. Erdvės ir laiko tėra tiek, kiek reikalauja pasakojimo medžiaga, toliau – tik pasaulio iliuzijomis ištapyta siena: „Tramvajaus vairuotojas mėgino paėjėti iš aikštės atsišakojančiomis gatvėmis. Ant jų grindinio neišeina atremti kojos. Kiekvienas žingsnis bergždžias, kad ir kur žengtum. Gali tik spirti į išdažytą plokštę, ir atsilieps dusliu dundesiu. Ši giluma – gryniausia regimybė, fanera ir dažai, daugiau nieko. Vietos čia išties maža. Galbūt kitos istorijos talpina daugiau erdvės, bet vis tiek kiekvienoje galiausiai atsiremi į sieną, kakta trenkiesi į plokštę, kurioje neva atsiveria tolima erdvė“ (125 p.). Lygiai taip pat abejingai funkcionuoja ir veikėjų cirkuliacija, pavyzdžiui, pirminės svarbos veikėjai akimirksniu tampa antriniais ir atvirkščiai: „Ryte atrodė, kad pakaktų tvirčiau suveržti studento istorijos giją, kad ji išlaikytų kartu visas kitas. Tačiau dabar, apipešiota, nutrūkusi per vidurį, ji niekam nebepadės. Jei tik galėtų, studentas pats išplėštų ją iš pagrindo, šveistų ant žemės ir įtūžęs su panieka sutryptų“ (142 p.).
Romane „Yda“ metafikcinės, į kūrybos procesą, atsitiktinumą ar net kūrėjo kaprizingumą apeliuojančios nuorodos it skalpelis raižo pasakojimo vienovę, atskleidžia fikcinio vaizdinio seklumą, paviršutiniškumą – tėra vien tai, kas pasakyta ir reikalinga kūrinio konstrukcijai. Sakykime, jei personažui X tenka pasivaikščioti vos viena didžiulio miesto gatve (mat pasakotojas nusprendė, kad vedžioti po kitas nėra jokio reikalo), ši gatvė ir yra visas miestas – nė lašo daugiau. Žinoma, tai – anokia naujiena: bet koks žmogaus dirbinys yra ribojamas formos, suvokiamos kaip kūrinio tąsos pabaiga. Tačiau romanas „Yda“ ypatingas tuo, kad leidžia personažams X atpažinti ir grumtis su šia pabaiga, suteikia progą pralaužti, išplėsti erdvę – kad ir į literatūrinę nebūtį, kai veikėjas palieka savo „gimtąją“ istoriją ir pradeda klaidžioti neužrašyto kosmoso juodumoje.
Bene ryškiausia nuostata, kuria remdamasi M.Tulli formuoja socialinius veikėjų santykius, tiksliai išreiškiama šiuo klasikiniu, dar Prancūzijos revoliucijos laikais išpopuliarėjusiu paradoksu: „Silp-nesnis turi pakelti daugiau. Silp-niausias laiko visą naštą“ (p. 30). Galios piramidė romane „Yda“ negailestinga: nieko neturintis moka didžiausią kainą, o viskuo aptekęs dovanose skęsta. Schematiški, vos keliais štrichais apipavidalinti bevardžiai knygos personažai – kepėjas, fotografas, notaras, jo tarnaitė ir žmona, lakūnai, studentas, policininkas, vaikai iš našlaičių prieglaudos, kepėjas, vaistininkas, padavėjas ir kiti – sukasi nenurimstančiuose pergalės ir pralaimėjimo verpetuose: skirtingų verčių ir motyvų susidūrimai, svetimumo, liguistai jautrios savisaugos elementai, revoliucinis reliatyvizmas, statusų destabilizacija, Naujojo Pasaulio aušra su išbalinta, kruopščiai išskalbta atmintimi. Visa tai – krinkančio pasaulio nuojauta, ribinių situacijų miražai, betarpiška įtampa. Autorė taupiu, griežtu, į spekuliatyvumą linkusiu mąstymo ir rašymo stiliumi išryškina žmogaus priklausomybę nuo jį formuojančių sąlygų. Apie aklą determinizmą čia, žinoma, nekalbama, vien apie rutinines sociumo praktikas, komunikacinius kodus.
Dar viena įdomi detalė: svarbiausias romano „Yda“ personažų tapatybę konstruojantis elementas yra jų apranga (kaip ir fikcinio lygmens ribų atveju, vėlgi dominuoja fasadiniai aspektai). Po paviršiuje plūduriuojančia kūno/aprangos priešybe tūno giluminė buvimo/atrodymo problematika. Kūnas būna, apranga atrodo. Tačiau kūnai M.Tulli kūrinyje vienodi, tai – viso labo minkomas molis, statybinė medžiaga, galinti pasitarnauti bet kokiam įvaizdžiui. Savo ruožtu apranga yra simbolinis kapitalas su fiksuotu privilegijų, teisių, pažeminimų ir išnaudojimų paketu: „Kokia dar aplinkybė gali suteikti kūnui prasmę ir nustatyti jo galimybes, jei ne ta svarbiausia – medžiagos rūšis ir sukirpimas? <…> Tai apdaras sukuria veikėją, jam jis priklauso, ir niekada nebūna atvirkščiai“ (30, 97 p.). Tad nenuostabu, kad mechaninė žmonių komunikacija, karštligiškas patogumo geismas ir paniška baimė jo netekti romane funkcionuoja kaip drabužių, o ne personažų santykiai. Generolo munduras bendrauja su padavėjo fraku, tarnaitės prijuostė – su notaro žmonos suknele, čiabuvio apranga – su neįprastais, nežinia iš kur atkeliavusiais rūbais. Akivaizdu: autentiško sąlyčio šiame literatūriniame vaizdinyje jau seniai nebelikę.
M.Tulli romanas „Yda“ – stingdantis pasivaikščiojimas žmogaus patirčių paribiais. Lyg kafkiškoje prieblandoje nematyti, kas diriguoja šiam klaikiam pasaulio paradui. Kas tai bebūtų, pėdas mėto taip, kad nė sekti neverta. O pabarstyti vilties trupiniai tik dar labiau apkartina laiką: „Jau ėmė sklandyti gandai apie taksi, kurie už mokestį veža norinčius į kokią nors geresnę vietą. Ta geresnė vieta neva buvo Amerika. <…> Neviltis turi pamažu tarpti protuose ir širdyse tarsi klastinga liga ir pasiekti galutinę, atvirą stadiją ne anksčiau negu tada, kai jau bus aišku, kad jokie taksi neišnirs iš šoninių gatvių, kur čia pat už pirmos sankryžos baigiasi grindinys, o juo labiau niekur iš čia neišvažiuos. Visiškai bergždžia dairytis į tolius“ (89–90 p.).
Stilingas, įtaigus, intelektualus ir išradingas kūrinys, tai – puiki proga užmegzti arba atnaujinti pažintį su lenkų literatūra.
Skatina vaikiškos literatūros kūrimą
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ paskelbė kasmetį konkursą vaikiškos literatūros kūrėjams, kurio prizinį fondą sudaro net 21 tūkst. litų.
Tokia fondo misija
Neseniai veiklą pradėjęs labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, kurio steigėjai yra Andrius Mamontovas ir Ramūnas Karbauskis, įgyvendina kompleksinį vaikų švietimo projektą. Fondas, siekdamas įgyvendinti savo misiją – aprūpinti Lietuvos bibliotekas, mokyklas, darželius geriausiomis lietuvių autorių knygomis vaikams, bendradarbiaudamas su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi ir Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS), paskelbė vaikų literatūros konkursą rašytojams ir dailininkams.
Paklaustas, kodėl taip svarbu skatinti skaityti vaikus, A.Mamontovas tvirtino: „Jeigu norite, kad jūsų vaikai užaugę gyventų gerai, laimingai ir turtingai, išmokykite juos skaityti knygas“.
Kitas fondo steigėjas R.Kar-bauskis, remiantis daugybę projektų, skirtų vaikų edukacijai, teigė: „Gera knyga yra raktas į vaiko sielą, mažiesiems būtinos naujos, įdomios knygos, žadinančios norą pažinti pasaulį, vertybes, kuriomis jie galėtų vadovautis visą gyvenimą. Lietuva turi puikių rašytojų, dailininkų, tad šis prizinis fondas – mažas paskatinimas kūrėjams ugdant vaikų talentus“.
Aktualus ir laiku
„Vaikystė ir knyga daugelio žmonijos kartų sąmonėje yra įsitvirtinusios kaip neatsiejamos sąvokos. Visi mes augome su savo mėgstamų knygų herojais, jų padedami mokėmės pažinti pasaulį ir sąmoningai bei prasmingai būti jame. Pirmosios vaikystės knygos ir po daugelio metų išlieka įsirėžusios į atmintį greta kitų svarbiausių gyvenimo patirčių. Kiekvienas galime išvardyti dešimtis mylimų vaikystės herojų, tebelydinčių mus ir šiandieną. Būtų džiugu, jei tokie herojai atklystų ne tik iš klasikos lobyno, bet ir rastųsi greta, iš mūsų kasdienybės. Turbūt reikėtų sutikti, kad tokių – patrauklių ir išmintingų, žaismingų ir išmoningų,
pamokančių ir nuskaidrinančių – kūrinių šiandien dažnai pasigendame, todėl skelbiamas vaikų literatūros konkursas itin svarbus, aktualus ir laiku. Labai norisi tikėti, kad jis sužadins mūsų rašto darbininkų – ir pradedančiųjų, ir įžymių meistrų – kūrybines bei pilietines ambicijas, paskatins imtis paties svarbiausio – pokalbio su mažuoju Žmogumi. Galų gale ir pačių rašytojų amato, ir visos lietuvių literatūros ateitis priklausys nuo to, ar įstengsime patraukti ir sudominti knyga mažąjį mūsų pilietį. Nauja knyga, gražia ir protinga“, – dalijosi mintimis LRS pirmininkas Antanas A.Jonynas.
Anot konkurso iniciatorių, vaikiškai lietuvių autorių literatūrai tenka antraplanis vaidmuo Lietuvos knygų įvairovėje. Nemažai knygelių vaikams atkeliauja išverstos iš užsienio kalbų, tie leidiniai, deja, būna abejotinos meninės vertės. „Lietuvių vaikų literatūros raidos procesas pastaruoju metu tapo vangus, negalime džiaugtis naujų talentingų kūrinių gausa. Tačiau nėra pagrindo manyti, jog noras rašyti vaikams Lietuvoje visiškai išblėsęs. Jauni, į šią sritį norintys įžengti kūrėjai skundžiasi dėl per didelio leidyklų atsargumo, abejingumo. Vaikų literatūros baruose jau pasirodžiusieji ir net įsitvirtinusieji apgailestauja dėl menko jų darbo vertinimo – tiek moralinio, tiek materialinio. Skelbiamas konkursas – labai ryžtingas atsakas į minėtus apgailestavimus“, – mano IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkas Kęstutis Urba.
Laukia kelios premijos
Norėdami paskatinti vaikiškos literatūros kūrėjus, labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ inicijavo šį konkursą ir kviečia jame dalyvauti tiek žinomus, tiek debiutuojančius rašytojus bei knygoms iliustracijas kuriančius dailininkus. Autoriai raginami pateikti savo kūrinių rankraščius iki lapkričio 1-osios el. paštu info@svieskimevaikus.lt
(tel. pasiteirauti – 8 615 57 853). Nugalėtojai bus paskelbti 2014 m. kovo 11-ąją, premijos bus įteiktos Jaunųjų knygos bičiulių festivalyje Naisiuose.
Kaip aiškino labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ direktorė Jolanta Zigmantienė, konkurso apdovanojimų fonde – 21 tūkst. Lt. Pirmosios premijos laimėtojui bus įteikta 10 tūkst. Lt, antrosios – 5 tūkst. Lt, trečiosios – 3 tūkst. Lt. Geriausiam pirmosios vaikiškos knygos autoriui (debiutantui) numatyta 3 tūkst. Lt premija. Pirmąją premiją pelnęs kūrinys bus leidžiamas dideliu tiražu (preliminariai – 10 tūkst. egz.) ir atsidurs fondo įsteigtoje vaikų knygų bibliotekėlėje, bus dovanojamas šalies viešosioms bibliotekoms ir jų filialams, mokyklų, darželių, vaikų ligoninių, bendruomenių bibliotekoms. Kitų konkursui pateiktų kūrinių leidybos klausimą komisija ir organizatoriai svarstys atskirai.
GL inf.
