LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Apie „Baltiją-2011“ ir ne tik: deja, vėluojant…
Sigita Bartkutė
Šioji literatūrinio-kultūrinio almanacho „Baltija-2011“ apžvalga randasi dėl to, kad jos autorė net neabejoja jo svarba Vakarų Lietuvai – kaip, matyt, ir absoliuti dauguma kitų šio regiono kultūrinio vyksmo dalyvių ir vertintojų. O tai ypač gražiai išryškėjo pernai – netikėtai mirus ilgamečiam šio leidinio sudarytojui ir nepaprastai atkakliam jo puoselėtojui Rimantui Černiauskui. Tad, kiek buvo lemta iš neoficialių šaltinių patirti, šiek tiek atslūgus stresui po šio Klaipėdos kultūros magistro netekties, uostamiesčio menininkai ir intelektualai itin mobiliai ir vieningai susitelkė pirmiausia kaip tik prie „Baltijos-2011“, kurios metų gaires dar buvo spėjęs nubrėžti ir Velionis. Bet, savaime aišku, kad jo mirtis tas gaires jau savaime pakreipė kiek kita linkme.
Pirmasis almanacho „Baltija-2011“ skyrius paskirtas In memoriam Rimantui Černiauskui. Čia bičiuliškus pagarbos ir atminimo ženklus netikėtai Anapus pasitraukusiam rašytojui (p. 12) palieka buvę Velionio kolegos Juozas Šikšnelis, Jurgis Raudys, Rita Kairienė ir literatūros tyrinėtojas Romualdas Skunčikas. Žinoma, nepamiršta ir Velionio kūryba – paskelbtos trys ištraukos iš nebaigto jo novelių romano „Kristijonas Donelaitis“. Ir, atrodo, jog tai, kas paskirta šviesios asmenybės įprasminimui (p. 5), atlikta su subtiliu saiko pojūčiu.
Kitais aspektais nuo prieš tai išėjusių almanachų „Baltija-2011“, remiantis vien išoriniu įspūdžiu, skiriasi tarsi ir nelabai kuo. Tas pats ir, būtina pagirti, ypatingai mielas dizaino formatas (aptariamo almanacho aversą puošia itin kokybiškos Romo Klimavičiaus paveikslo „Žiūrėti“, o reversą – Lidijos Skačkauskienės-Kuklienės meninės kaligrafijos darbo „Be pavadinimo“ reprodukcijos). Gana stabili ir turinio struktūra. Almanachas prasideda „Sudarytojo žodžiu“, o tekstai tradiciškai grupuojami tiek žanriniu („Poezija“, „Esė“, „Proza“), tiek asmenybiniu („Mūsų jubiliatai“, „Pamaina“), tiek literatūrinių ryšių („Vertimai“, „Nemunas įteka į Baltiją, arba Svečiuose Kauno rašytojai“, „Svečiai“) požiūriais. Struktūrinės dalys – „Istorija“ ir „Menas“ bei „2010 m. kultūrinio gyvenimo kronika“ – iš kitų „Baltijų“ konteksto irgi niekuo neišsiskiria. Tik būtina pastebėti, kad, pvz., po gana padrikos „Baltijos-2007“ ar impresiškai ekspresyvios „Baltijos-2010“ (šie almanachai trumpam palyginimui pasirinkti atsitiktinai) struktūrinių antraščių stilistikos čia vėl grįžta prie konstruktyvios pavadinimų statikos. Ir tuo patikimai laimėta. Nors vienąkart vis dėlto neišvengta ne tik stilistinės, bet ir kompozicinės painiavos. Metaforinis skyriaus pavadinimas „Nemunas įteka į Baltiją“ tikrai nelabai dera prie kitų antraščių lakoniško tikslumo, o ar jame, kita vertus, nėra įsivėlusi dar ir korektūros klaida? „Nemunas“ įteka į „Baltiją“, rodos, būtų ne tik logiškiau, bet ir kur kas informatyviau. Be to, čia tarsi neišvengta ir struktūrinio dubliavimo: juk šio skyriaus paantraštės žodis svečiuose reiškia tą patį, ką ir po to iš karto einantis jau kitos turinio dalies pavadinimas „Svečiai“. Tačiau dėl to „Baltija-2011“, matyt, tikrai nieko nepraranda, kadangi viską lemia ne išorinis bet kurio leidinio pavidalas, bet vidinė jo kokybė.
Kokybiniu požiūriu pirmiausia būtina begal pasidžiaugti dėl to, kad į „Baltiją“ pagaliau sugrįžo ne tik virtuozinėmis meno kultūros reflektavimo galiomis pasižymintys literatūrologai Rimantas Kmita ir Marijus Šidlauskas, bet netgi ir Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Rastauskas. Dėl to šalia minoriškų R.Kmitos pamąstymų, kad neugdant uostamiesčio intelektualinio potencialo galbūt greitai mūsų vokiško miesto, turinčio (turėti – dar nereiškia mokėti tuo naudotis!) dargi Gėtės skaityklą, kultūrinėse dykvietėse ir miegamuosiuose rajonuose džiazuoti teliks pajūrio vėjai (p. 73 – 74), šie į „Baltiją-2011“ (žr. „Mūsų jubiliatų“ poskyrį „Czesławui Miloszui – 100“ bei skyrių „Vertimai“) lengvai dvelkteli jau net ir nuo visuotinės literatūros Kalnų – irgi pasinaudojant metafora Tad jau vien intelektualiniu aspektu „Baltija-2011“ savaime pakilo į žymiai aukštesnį lygmenį už ankstesnius almanachus. O akivaizdu, kad ir meniniu (koks estetinis malonumas patiriamas skaitant jau vien ką tik suminėtų asmenybių tekstus!). Bet ar tai paprastoje apžvalgoje įmanoma įvertinti?.. Nors, atrodo, jog tikrai ir saviškių neapsijuokta (tiek poetų, tiek prozininkų), o svečiai ir Leonardo Coheno eilėraščių ir Maksimo Kuročkino pjesės „Turgus virš mūsų“ vertimai dargi ir labai prasmingai almanacho „kraują“ atšviežino…
Vis dėlto, begal užjaučiant ir gerbiant „Baltijos-2011“ leidybinę grupę, dirbusią tikrai ekstremaliomis sąlygomis, į šį almanachą būtina pažvelgti ir „pro didinamąjį stiklą“. Paprasčiausiai viliantis taip nors šiuo tuo prisidėti, kad ateityje almanachai „Baltija“ kiek galima labiau vengtų ne tik konceptualinių nelygumų, bet ir leidybinės konjunktūros (deja, ir ši bėda yra prasikišusi) – kad leidinio prestižas ateityje vien kiltų.
Dėl ko almanache „Baltija-2011“ labiausiai suabejota – lai galbūt ir nelabai kompetentingai? Pirmiausia dėl skyriaus „Istorija“. Tiesiog „apkaltinant“ jį nemotyvuota eklektika (žinoma, suvokta subjektyviai). Čia Jovitos Saulėnienės straipsnis „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų pėdsakai Klaipėdoje“ ir nežinia dėl ko (beje, ir ką tik paminėtai publikacijai trūksta įžanginio paaiškinimo) į „Baltijos-2011“ dėmesio centrą patekusi Dainiaus Sobeckio studija „Lietuvių rašytojų draugijos pirmininko L.Andriekaus prakalbos“ itin disonuoja tarpusavyje. Juolab nėra aišku, kokiu tikslu čia yra publikuojami dar ir Leonardo Andriekaus eilėraščiai… Beje, po to, kai per almanacho „Baltija-2011“ aptarimą vienas iš jo sudarytojų itin svarų ir aštrų „akmenį“ paleido į ankstesnių almanachų paklodes (ir dargi į literatūrinių skaitymų „daržą“), net keturiolika puslapių vien L.Andriekui paskyrus, tai pakvimpa jau ir šiokiu tokiu grotesku… Ypač kad pagerbiant Klaipėdos poetų cechą (taip jau sutapo, kad 2011 m. buvo net penkių jo narių sukaktuvės) įdėti vos po vieną (!) jubiliatų eilėraštį vis dėlto buvo lyg ir per mažai… Nėra suvokiama ir tai, kodėl jau keletą metų ir iš kitų „Baltijų“ „Meno“ skyrių yra dingusios ne tik sinkretinių menų, bet netgi ir muzikos kūrinių refleksijos. Tai ar gali skaitytojas susigaudyti semantinėje almanacho koncepcijoje (struktūrinė tikrai aiški ir jau pagirta), jei jokio rakto – ši „Baltijos-2010“ idėja itin verta dėmesio – jam niekas į rankas taip ir neįdavė?..
Ir apskritai – ant „Baltijos-2011“ tekstų krenta dar ir šioks toks vizualinio chaoso šešėlis. O vidiniam almanacho patrauklumui galima rasti ir kitų pastabų. Štai bent skyriuose „Mūsų jubiliatai“ ir „Pamaina“ tikrai trūksta kūrėjų potretų (tik Gintaras Grajauskas kažkodėl išskirtinai pagerbtas). Nėra gerai, kad ir R.Požerskio fotografijos pernelyg „sustumtos į krūvą“, ir kad skyrių atsklandose esančios nuotraukos kartais regisi tarsi atsitiktinės (pvz., p. 66 ir 115). Visgi skaudžiausiai be iliustracijų šiame almanache, matyt, yra nukentėjęs jau minėtas J.Saulėnienės straipsnis. Tad palyginimui pasirinkti almanachai „Baltija-2007“ (čia ypač patraukliai atrodo tekstai) ir „Baltija-2010“ šiuo aspektu už „Baltiją-2011“ jau kur kas pranašesni.
Tačiau ir po tokių pastabų šios paklodės dar nepajėgiama „nukirpt“, nes staiga žvilgtelima dar ir į „Baltijos-2011“ metriką, kurioje pirmiausia pasigendama nuorodų į atskirų almanacho leidybinės grupės narių atsakomybę už konkrečias šio projekto veiklos sritis. Lygiai kaip ir į šio leidinio fotografų Petro Šmito ir Eugenijaus Maciaus darbus. Be to, almanache „Baltija-2011“ dar trūksta ir kur kas išsamesnės reprodukuotų meno darbų metrikos – o tai be galo svarbu: tiek ir meno stebėtojų vaizduotės riboms apibrėžti (pvz., vien formato atžvilgiu), tiek ir edukacine prasme. Lai almanache „Baltija-2007“ tas yra dar prasčiau, bet „Baltija-2010“ ir šiuo aspektu jau yra žymiai informatyvesnė, nors ir jai būtų derėję prisiminti, kad pristatant žmones pirmąkart (ypač viršeliuose!) rašyti tik jų vardų pirmąsias raides (lai taip kai kam gal ir atrodo „gražiau“…) tikrai nėra korektiška.
Kaip nėra padoru ignoruoti ir leidinius (ar internetą), iš kurių „Baltijoje–2011“ yra perspausdinti tekstai. Be to, darant tai ir labai nenuosekliai.
Vienur, pvz., R.Skunčiko straipsnyje „Rašytojas Rimantas Černiauskas. „Šiapus ir anapus debesų“ ar R.Rastausko „Esė iš Romualdo Požerskio fotoalbumo „Lietuvos senamiesčiai 1974-1985“ šių tekstų publikavimo pirminiai šaltiniai, kaip ir dera tokioje situacijoje, nurodomi (antruoju atveju, kaip matome, net antraštėje), o kitur (pvz., R.Kmitos esė „Miestas ir bibliotekos“) – jau ne. Tad, kai „Baltijos-2011“ skaitytojas tikrai žino, jog kai kuriuos tekstus jis jau yra skaitęs (gal tik neprisimena kur), jis gana sutrinka. Pvz.: „Kodėl aš ir vėl turiu „knibinėti“ Aleksandro Žalio eilėraštį „Vieni kitiems“, jau ir taip išmoktą atmintinai?.. Nejaugi pristatant sukaktuvininką nerasta vertų dėmesio naujesnių šio poeto kūrinių?.. Ar tokia buvusi vien paties jubiliato „užgaida“ (šiuo atveju tik ji pateisinama)?..“ Beje, kai almanachų „Baltija“ skaitytojams kartais nėra suvokiami net juose perspausdinamų tekstų publikavimo tikslai (o ši problema ypač įsisenėjusi – žr. ir kitą atsiliepimą: „Klaipėda“/„Gintaro lašai“, 2006 11 08), tai jie labai greitai gali pradėti abejoti ir pačių leidinių prasmingumu. O kas to nori?.. Šio rašinio autorė – tikrai ne. Dėl to ji, remdamasi tik ta patirtimi, kuri buvo jos įgyta „pavarčius“ vien „Baltiją-2011“, drįsta pateikti dar ir rekomendacinę išvadą.
Itin teigiamai vertinant efektingą almanachų „Baltija“ išvaizdą ir išorinį jų konstruktyvumą, vis dėlto akivaizdu, kad silpniausia jų vieta – prasminis sąryšingumas. Todėl ateityje jų leidybinėms grupėms tiesiog būtina turėti ne tik ypač patrauklią kiekvieno almanacho idėją su nepaprastai aiškiai ir kruopščiai su(si)formuluotais tikslais, net pedantiškai saugant jų priklausomybę vienas nuo kito (kas yra svarbiausia!), bet visa tai dar ir begal atsakingai įgyvendinti. Tik tuomet šie leidiniai taps itin svaria Vakarų Lietuvos ar net ir svečių šalių kultūros dalimi. To almanachams „Baltija“ nuoširdžiausiai ir linkima.
