Apie „bitlus”, Bachą ir nerūdijančią meilę boso gitarai

Apie „bitlus”, Bachą ir nerūdijančią meilę boso gitarai

„Man viskas gražu, kas yra gražu“, – sako jubiliejinio koncerto ir daugelio netradicinių projektų autorius R.Malinauskas, draugų vadinamas tiesiog Malina.

Rolanda Lukoševičienė

Gimtasis miestas, scenoje – artimiausi džiazo improvizacijų bendražygiai, sausakimša Klaipėdos koncertų salė. Ir staiga joje tyliai prabylanti Romualdo Malinausko boso gitara…

Suklusti priverčia ne koncerto „kaltininko“ pasirodymas, jo meistriškai valdomos gitaros skambesys. Ir ne ta reta akimirka, kai žinomą uostamiesčio džiazo muzikantą, aranžuotoją, Klaipėdos universiteto Džiazo katedros docentą publika išvysta akistatoje su žiūrovais vienut vieną: pačiame scenos priekyje, vietoje įprastų lengvų marškinėlių vilkintį elegantišką kostiumą. Publiką pribloškia R.Malinausko atliekama J.S.Bacho kompozicija – taip netikėtai su gerbėjais pasisveikino džiazo muzikantas, draugų vadinamas tiesiog Malina.

Paskui – nuo improvizacijų audros lūžtančios Arvydo Jofės būgnų lazdelės, ugnimi spjaudantis Petro Vyšniausko saksofonas, „rokerišką“ prigimtį išduodantis Gintauto Litinsko vokalas, „užvedantis“ „Alkos“ folkdžiazas, „džiazovi“ Eugenijaus Jonavičiaus, Stepo Januškos, Amberlife „bitlai“ . Ir ovacijų pliūpsniai, gėlės, sveikinimai, linkėjimai…

„Nejaugi ir džiazo muzikantai groja gamas?“- klausant virtuoziško muzikavimo netikėtai toptelėjo paikas klausimas. Tačiau kokį vaidmenį R.Malinausko gyvenime suvaidino gamos ir jo didenybė Bachas, išgirdau tik po kelių dienų. Aprimus jubiliejinio koncerto sukeltom aistrom, tačiau dar gyviems šiltiems įspūdžiams – apie subtilią publiką, kurios dėka muzikantai ant scenos jautėsi tarsi savo namuose, apie pompastika neatskiestą jaukumą ir legendinę grupę „The Beatles“, kurios muzika įkvėpė R.Malinauską sukurti ir klausytojų teismui atiduoti pirmą kartą nuskambėjusį projektą „We love “The Beatles”.

– Muzikuoti pradėjau nuo Bacho. Man tai labai graži muzika. Kai pradėjau groti gitara, nebuvo jokios literatūros. Tuomet „pasiėmiau“ Bachą. Ir jis man tikrai labai daug davė. Galbūt per koncertą man nepavyko pagroti taip, kaip per repeticiją. Tas jaudulys, pilna salė… Be to, grojau vilkėdamas švarką – rankovė kliūna už stygų, nepatogu, o sustoti nėra kaip. Nemėgstu švarko scenoje… Bachas – tarsi mano, muzikanto, pradžia. Todėl jo kūrinį pasirinkau ir savo jubiliejinio koncerto pradžiai. Tiesa, groti vienam ir dar pačiame scenos priešakyje tenka nedažnai. O dar Bachas – boso gitarai jis pakankamai sudėtingas. Gal kiek per skambiai pasakysiu, bet ne kiekvienas boso gitaristas ryžtųsi atlikti jo kūrinį. Man viskas gražu, kas yra gražu. O Bachą groti yra ir gražu, ir įdomu,- atviravo R.Malinauskas.

– Klausytojai, Tavo ir džiazo gerbėjai, koncerte išgirdo net tris projektus. Du jų – sukurti seniau. „We love “The Beatles”– premjera. Staigmena – koncerto pradžioje nuskambėjęs Bacho kūrinys. Ar galima tokį įvairiapusišką koncertą pavadinti duokle jubiliejui?

Į folkdžiazo atlikėjų gretas įsiliejo ir dainininkas S.Januška.

– Pagrindinis koncerto tikslas – ne siekis įamžinti savo 50 metų. Tiesiog labai norėjosi šią įsimintiną dieną pabūti su savo draugais, bendražygiais, su kuriais scenoje išlieta nemažai prakaito. Pabendrauti su jais per muziką. Tiesa, dėl įvairių aplinkybių visų sukviesti nepavyko.

Folkdžiazo projektas su “Alka” jau buvo sukurtas. Galbūt premjeriniam projektui pasirinkta “bitlų” muzikos interpretacija džiazo gurmanams galėjo sukelti kontroversiškas nuomones, tačiau man pačiam tuo momentu tai buvo priimtina, tokia buvo mano vizija. „We love “The Beatles” nuskambėjo apskritai pirmą kartą. Visiškai naujos aranžuotės. Tokią man svarbią dieną norėjosi pagroti tai, kas miela ir kas jungia visus, ne tik atlikėjus.

“Bitlus” pasirinkau neatsitiktinai. Man ši muzika kelia gražius prisiminimus. Kaip ir mano bendraamžiai, užaugau su šia grupe. Jų muzika jaudino ir jaudina iki šiolei. Neužmirštama melodika, tekstai. Manau, kad ji atspindi daugelio mūsų kartos žmonių jausmus ir patirtis.

– „The Beatles“ – iki šiolei populiari ir mėgiama grupė. Bandymas dar kartą savaip sugroti jų muziką susijęs su rizika?..

– Rizika visuomet yra, ką bedarytumei. Suprantu ir žmones, kurie išgirdo galbūt ne tai, ko tikėjosi. Buvo pritaikytos kitos aranžuotės, nei buvome įpratę. Šis projektas – tai mano požiūris į tai, ką aš kažkada išgyvenau, klausydamasis “bitlų”. Ir kartu – kaip aš tą muziką suprantu dabar. Išreiškiau save per tai, ką aš kažkada dievinau.

– Ar galima teigti, kad legendinės grupės “The Beatles” muziką sulaukęs 50 metų supranti kiek kitaip, negu būdamas paauglys?

– Manau, kad dabar aš ją suprantu šiek tiek giliau. Tuomet, kai išgirdau pirmą kartą, – buvau kokių šešiolikos ar septyniolikos metų, – dar negalvojau, kad kada nors drįsiu daryti šios muzikos aranžuotes. “Bitlai” man buvo tabu. Nesakau, kad per tą laiką tapau „kietesnis“ muzikoje. Greičiausiai – subrendau. Kai viską norisi padaryti savaip. Ir su tuo savu požiūriu prisiliesti prie šventų dalykų. Tą mano norą ir jo rezultatą galima vertinti įvairiai – vieniems galėjo patikti, kitiems – ne, o man pačiam tai – ir rizika, ir begalinis įdomumas dirbant su tokia medžiaga.

Žmonės yra įpratę prie tam tikrų kanonų. Ir kai pateiki kitokią, neįprastą versiją, ji arba atstumiama, arba priimama. Tame ir yra rizika. Galėjo kai kam pasirodyti, kad tai komercinis džiazas. Išties jis nebuvo konceptualus. Šis „bitlų” projektas – popmuzikos klasika lengvo džiazo apvalkale.

– Anuometiniai “bitlai” nebuvo „džiazovi“…

– Išties džiazo jie negrojo. Tačiau aš “bitlus” jaučiau būtent taip, kaip tu sakai, “džiazovai”. Nesu tokios “bitlų” interpretacijos pradininkas. “Bitlų” temas džiaze yra daug kas naudojęs. Ir ne tik džiaze, bet ir simfoninėje muzikoje. Nes tai – fantastiška melodika, harmonija, lyrika. Ji mūsų laikmečio žmonėms labai brangi ir daug ką reiškia. Kiekviena karta turi savo muzikos „dievus“. Manoji buvo vadinama bitlomanais. Nežinau, kaip tai pavyko, žvelgiant iš šalies, bet man pačiam tas koncertas, projektas buvo didelė šventė. Susirinko kartu pamuzikuoti draugai. Nustebau, kad buvo anšlagas. Tai labai pamalonino.

– Atsirinkai tas dainas, kurios tau patiko, ar bandei jas priderinti prie bendros projekto atmosferos?

– Norėjau, kad dainos „įsipaišytų“ į projekto kontekstą. Ir, žinoma, kad patiktų. Pasirinkau, ką buvau girdėjęs, kas jau anksčiau buvo naudota džiaze. Kai ką norėjosi padaryti savaip. Vieną, retai atliekamą temą pasakė draugas. Jos autoriai ne “bitlai”, o kompozitorė moteris.

– Tavo 35 metus besitęsianti meilė boso gitarai – nuolat žurnalistus dominanti tema. Iš pažiūros, niekuo itin neišsiskiriantis instrumentas, retai atsiduriantis priešakinėse džiazo fronto linijose…

Saksofonininkas P.Vyšniauskas – vienas seniausių ir ištikimiausių R.Malinausko bendražygių. Gitaristas E.Jonavičius ne tik senas R.Malinausko bičiulis. Abu klaipėdiečiai ne kartą muzikavo žymiosios L.Vaikulės komandoje. Koncerto įkarštyje neatlaikė mušamųjų aso A.Jofės būgnų lazdelės. Egidijaus Jankausko nuotraukos

– Nesvarbu, kaip ta boso gitara atrodo, tačiau iš tiesų ji – savotiškas harmoninis ritminis pagrindas, stuburas, ant kurio laikosi visa kompozicija. Tik iš pažiūros kažkoks bum, bum… Instrumento garsas, kaip ir žmogaus balso tembras, atspindi jo prigimtį. Ar galėtumei įsimylėti žmogų vien iš balso tembro, jo nemačiusi?

– Manau, kad visai įmanoma…

– Taip ir aš. Pamėgau boso gitarą ne dėl jos konstrukcijos, išvaizdos, ne dėl jos išorinių savybių. Juk būna, nematai žmogaus, o tik išgirsti per televizorių ar šalia praeinant kažkas kažką sako… Ir tas tembras taip užburia… O kitiems kur kas svarbesnė išvaizda – būtinai turi pamatyti, pačiupinėti. Taip ir aš: išgirdau ir pamilau. Iki šiolei tebesitęsianti meilė boso gitarai nesusijusi su mada. Ar su tuo, kad gitaristai anais laikais buvo labai madingi ir panos jiems ant kaklo kabinosi. Man artimas boso gitaros garsas. Per jos tembrą aš galiu save išreikšti. Tai tokie keisti sutapimai. Kai kažkas viduje susiderina. Į šią meilę galima žiūrėti filosofiškai, galima – labai paprastai. Manau, kad mudu su boso gitara esame savo vietoje.

– Ir garbės pakanka?

– Tai kad man jos nereikia. Svarbiausia, kad mane supranta. O dar svarbiau – kas. Juk taip nebūna, kad visiems geras. O tie draugai, kurie su manimi grojo, manau, supranta.

– Taigi esi gerbiamas ir mylimas. Tiek bičiulių – džiazo žvaigždžių susirinko švęsti gimtadienio scenoje su Tavimi kartu. Vertina Tave ir latvių estrados dievaitė Laima Vaikulė, esi ne kartą buvęs jos komandos narys. Regis, ko daugiau reikia? Sėdėtumei sau ramiai, bet nenustygsti. Nuolat netikėtais projektais pradžiugini ne tik klaipėdiečius. Kam Tau viso to reikia?

– Projektų kūrimas – tai mano saviraiška. Jie atsiranda, kai viduje kažkas subręsta. Galima, žinoma, nieko nedaryti arba kitus kritikuoti. Tačiau man patinka tas kūrybinis procesas, kuriame neišvengsi nesuplanuotų netikėtumų.

Ir šiame koncerte nuskambėję kad ir senesni projektai buvo parodyti naujai. Pavyzdžiui, didžioji dalis folkdžiazo projekto. Jame – daug anksčiau negrojusių atlikėjų: Petras Vyšniauskas, Arvydas Jofė, Eugenijus Jonavičius. Tai tarsi to paties projekto kita versija. Ir folkloro ansamblis pasirodė kitaip. Garso režisierius Ričardas Baltuonis atvežė specialius mikrofonus folkdainininkams, buvo idealiai suderintas vaizdas su geru garsu. Galų gale – kita erdvė. Žvejų rūmai, kur įvyko šio projekto premjera, labai dideli. Ten buvo kitas įgarsinimas. O dabar – viskas labai šilta, kompaktiška. Be jokios pompastikos, natūraliai…

Aranžuoti muziką R.Malinauskas pradėjo beveik tuo pat metu, kaip ir groti „Doudi Jazz Band“ – prieš 25 metus. Teminiais projektais klausytojus džiugina pastaruosius 5 metus. Kai suvokė, kad aranžavimas – lygiai tokia pat kūryba. Tuomet, sako, įsidrąsinęs. Taip atsirado „Kalėdinės džiazo mišios“ Kretingos bažnyčioje, „Šv. Antano mišios“ Kretingos stadione, Klaipėdos pilies džiazo festivalyje nuskambėjęs ir puikiai Talino džiazo festivalyje įvertintas projektas „Malina‘s Top Secret“, kuriame atlikta legendinės grupės „Tower of Pover“ muzika.

– Aranžuotė – tarsi melodijos rūbas, ji labai svarbi. Gali būti sukurta labai graži melodija, tačiau prasta aranžuotė ją sugadins. Arba gera ją pavers hitu. Čia ir slypi visa intriga, – dalijosi kūrybos paslaptimis R.Malinauskas.

Apie tai, ką ateityje gražaus ir netikėto žada „iškrėsti“, Malina nepasakoja.

– Ar „bitlai“ buvo staigmena? Buvo. Tebūnie staigmena ir tai, kas kol kas yra tik mano mintyse, – mįslingai prasitaria. – O šiaip Klaipėda iš tiesų yra jėga. Joje tiek daug nepanaudoto muzikinio potencialo. Tai reikia visiems parodyti.

…Na, lekiu pas savo studentus. Egzaminas vis dėlto,- prisimena šventas dėstytojo pareigas R.Malinauskas.

– Tikėkimės, jie nebus nuskriausti blogais pažymiais… – bandau provokuoti.

– Ne… – šypsosi muzikantas. – Aš studentams kaip tėvelis. Niekada neskriaudžiu…