Apie gėles, bananus, muchacas ir tai, ko trūksta paparacams
 |
| Iš esto A. Joono „Gėlių“ ciklo žiedų it nektaras sunkiasi primityvistinis mąstymas ir lokalių spalvų logika. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos |
Ignas Kazakevičius
Keistų sutapimų nebūna. Tos parodos paprasčiausiai turėjo būti atidarytos vienu metu. Penktadienį, gegužės 20-ąją, 18 val. “Navalio” viešbutyje įvyko Estijos menininko Andraus Joono, o Baroti galerijoje – Virginijaus Viningo tapybos parodų pristatymai. Dvi parodos, dvi skirtingos tapybos mokyklos… Skirtingi ir kuriamo meno formatai, ir pakankamai būtent provokuojančiu menu panašūs autoriai.
Vieni ieško, kiti vaizduoja
Bendri koncepciniai Latvijos, Estijos ir Lietuvos projektai Lietuvoje tik pradeda skintis kelią. Antai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) iniciatyva “Navalio” viešbutyje pradėtas realizuoti Baltijos šalių tam tikrų tapybos tendencijų pristatymas. “Navalio” erdvė tam ypač tinkama, nes stereotipiškai suvokiama kaip komercinė, t.y. išgryninta, kurioje menas vertinamas kaip pridėtinis reiškinys, kaip dekoras. Puiku. Ar tai nesuderinami dalykai? KKKC pristato dekoratyviąją dailės kryptį, kuomet spalva (net lietuvio tapytame paveiksle) neįgyja didžiai filosofinio ar didžiai (paviršiniai) ekspresyvaus pavidalo. Ji netampa tuo jausminiu šydu, kuriuo prisidengęs menininkas skausmingai vaduojasi, kaip drugelis grožio nešėjas iš kokono, vaduojasi ekspresionistinėse konvulsijose. Vaduojasi, kad gimtų iš naujo (juk mūsų tik trys milijonai) ir ieško savo identity.
O ką daro šiaurietis estas – jis tąjį identity paprasčiausiai pavaizduoja. A. Joonas tai labai savotiškai daro visą gyvenimą. Menininkas revoliucionierius, išgarsėjęs didžiulių tapytų stendų serija Estijos magistraliniuose ir kaimo keliuose (Road Art), šokiruojančiais, socialiai provokuojančiais performansais, senus europiečius šiurpinančiomis instaliacijomis. (“Paminklas kapitalizmo aukoms” – specialiai padarytas kilnojamas namelis – konteineris su posovietiniu interjeru, kuriame nuogas parodų metu apsigyvena patsai menininkas. Šis per toną sveriantis kūrinys yra Estijos nacionalinio muziejaus nuosavybė.) Menininkas, taip pat gerai žinomas kaip tarptautinių meno festivalių bei parodų kuratorius, naują tūkstantmetį pradėjo atsisakydamas CV. O naujausiuose paveiksluose su klusnaus kūdikio nuolankumu tapo keistą, it iš ikikarolinginių barbarų laikų pasičiuptą stilizuotą gyvastą. Figūriniuose kūriniuose turinys yra pakankamai iliustratyvus, o abstrakcijose kiekvienas spalvos plotelis prilygintinas medalius keičiančioms spalvinėms juostelėms, t. y. spalva tampa reikšme. Ar paveikslai yra dailininko medaliai?
 |
| Provokatyviausias V. Viningo parodos kūrinys – triptikas “Bananų valgytojos”. Nerijaus Jankausko fotoreprodukcija |
Už nešvankumą ir drąsą
Jei taip, tai Viningui iki awardo už nešvankumą ir drąsą pritrūko labai nedaug. Už socialiai provokuojančią tapybą Baroti galerijoje – juk minėjau, kad autoriai yra panašūs dvasia. Provokatyviausias kūrinys, be abejo, – triptikas “Bananų valgytojos”. Čia V. Viningo pilkai ekspresyviai nuvarvėjusioje gamoje pavaizduoti beasmeniai moterų veidai sukežusiais bruožais, skylės burnos, bandančios apžioti bananą (na, patys nujaučiate, ką ir kaip…). Bet reikėjo žengti dar toliau. Kalbu apie ant kitos sienos 6 miniatiūrų ciklą “Gimnazistės”. Taip pat veidai. Tik jokios erotikos, bananų. Tik kaukės, kai kurios, regis, atpažįstamos, bet ne tai svarbiausia.
Šiedu sugretinimai padėtų išsiaiškinti, ties kokia riba sustoja provokacija. Provokacija V. Viningo parodoje ir apskritai mene. Bent jau šioje parodoje nuosekliai juntamas jos siekimas, bet nujaučiamas ir idėjos nenuoseklumas, t.y. galime numatyti, kuo baigsis provokacija. O jeigu bananus žįstų moksleivės… Skandalas garantuotas! Pagaliau V. Viningas išgarsėtų deramai.
Na, pagalvokite, jeigu drobėje bananas iš tiesų realistiškai ejakuliuotų, ko slapta visi trokšta, – tai nepaprastai banalu pataptų. Jis turėtų ejakuliuoti varvančiais viningiškais potėpiais (taigi tikros tapybos syvais, kas yra padaryta vienoje bananų valgytojų dalyje), tik, be abejo, gimnazistės burnoje. Šešių nimfečių paveikslų ciklą tuomet galima būtų pavadinti “Ir jos pažino meno skonį”. O kadangi “meno” lengvai galima būtų supainioti su “mano”, – įsivaizduojate, kaip turėtų nuskambėti spaudoje?..
Sakysite, provincialu Europos mastu? Tačiau kiek tai provincialu, priklauso nuo reklamos kiekio. Būkim grubūs ir teisingi, jei niekas tokio triuko nepastebėtų, o dar dukrų tėveliai paplotų mokytojui per petį ir sakytų – o, gerai nutapyta, o dar nepareikštų papeikimo kokia nors moralės tarnyba, ar dar geriau – neišmestų “iškrypėlio” iš darbo, tai kokia tai provokacija?
Gink Dieve, nekalbu, kad taip reikia. Kalbu apie tobulą provokacijos mechanizmą. Provokaciją paprastai lydi baimė peržengti moralės ir visuomeninių santykių ribą. Kaip kad ir kūryboje, dažnas pradeda kaip norėtų ir nori, o paskutinį žingsnį žengia kaip moka. O kad provokacijos norėta, rodo tos jau etatinės Viningo paveikslų “Bananų valgytojos”.
Tai kas gi parodoje svarbiausia? Tapyba ar provokacijos idėja, kuri padeda su ja susipažinti? Kadangi tapybinių poslinkių nėra (tos pačios spalvos, tie patys nuvarvėjimai, ta pati kompozicija, tie patys negyvi veidai, tos pačios lokalinės spalvų zonos…), bet, regis, provokacijoje pasistūmėta. Kitaip tariant, privalomoji programa nuobodi, bet štai už artistiškumą galima pagirti. Belieka laukti dailininko performanso. Turime savo Balthusą. Turime.
Labai estiška tapyba
O ką gi galima pasakyti apie esto performansų meistro tapybą? Lietuvio akimis žiūrint – absoliuti banalybė… Bet jei kalbėsime apie estiškos dailės prezentaciją – tai tikrai labai estiška tapyba. Patikėkite, jie iš tiesų taip tapo. Lokaliai, tarsi žiedus spalvoto popieriaus fone dėliotų… Lyg aplikuojantis pradžiamoksliukas sudėsto jisai tapinius. Na, taip vaikiškai. T.y. profesionaliai, jog pro žiedus tuos it nektaras sunkiasi primityvistinis mąstymas, kursai žymus visuose estų meno lygiuose bei kalibruose. Taip pat ir šiuolaikiniame mene, kur vėlgi “kabinama” ta pati identifikacijos tema, bet labai fotografiškai tiksliai vaizduojamas veiksmas, turinys nuosekliai nepaslėptas… Kur povokacijos – atvirai paprastos, netgi vulgarios laukiama. O, pavyzdžiui, priešpastatykime nebūtinai mąsliuosius lietuvius. Priešpastatykime kad ir vėlgi KKKC inicijuotą, atvirai provokuojantį ne tik fiziologija, bet ir labai techniškai perdirbta humanizmo estetika, parodų rūmuose ką tik eksponuotą latvio M.Grosbaho parodą “Made in Latvia”…
Estai, anot A.Joono, išliko barbarais. “Ir tuo didžiuojuosi ašen, – per atidarymą užtraukęs senovinę piemenų dainą (autorius jaunystėje dirbo skerdiku), sakė dailininkas. – Manęs niekas nemokė meno, kurti išmokau stebėdamas gamtos formas.”
Prieš keturis mėnesius “Navalyje” pristatytas A. Miežis, atrodytų mąsliai ekspresyvus, palyginti su A. Joonu. Garantuoju, A. Miežis Estijoje turėtų didelį pasisekimą.
Pažymėta teritorija
Gėlė – kaip pasaulio modelis – kiek sykių frazė jau girdėta… Kiaušinis – taip pat… Kas ten dar?.. Apskritimas, spalva gali reikšti pradžių pradžią. Ne tai svarbu, ne tai… Svarbu, ką menininkas pasirinktu meninės išraiškos formatu nori pasakyti.
Taigi estų tapyba lietuvio akimis žiūrint yra panaši į mandalas – su tiksliu laukelių išdėstymu, maža temine variacija. Tapyba įdomi ne atskiro kūrinio poveikiu, bet parodos, kaip ciklo, suformavimu. Kur vienas paskiras darbas “nekalba” (o antai V. Viningo “kalba” ir galėtų “kalbėti”, jei tik metaforiškai šnekant bananą iš gerklės kas autoriui ištrauktų, idant surikti galėtų jisai, ko labai jau jam norisi…).
Taigi, kaip aš žiūrėčiau į A. Joono parodą atsietai, jei nežinočiau jo kūrybos konteksto? Viena vertus, tai dekoratyvios dailės kryptis (ji būdinga ir L. Liandzbergiui, ir minėtam A. Miežiui, jau pateikusiems “Navalyje” lietuviškas projekto “Spalvos formatas” versijas), kada dekoratyviai tapoma ne dėl dekoratyvumo. Kada tapoma spalvą naudojant ne jausmams išlieti ant drobės, bet tarsi tam sezaniškam, modernistiniam logikos dėsniui, į kuri visas jausmas sudėstomas, plokštumoje išreikšti. Plokštuma – tai pagrindas, sako “Spalvos formato” menininkai. Tarsi pagrindas, nuo kurio nenuslys fantazija, ir nenugarmėsime į tik emocijomis paremtą dažo sluoksnių marmalynę. O gal tai savigyna (jei atmesime tautybių charakterio ypatumus), tokia pati iš esmės, kaip dažo varvalų siena, priešpastoma lietuviškoje tapybos tradicijoje (aš ją tikrai myliu) tarp savęs ir pasaulio. (Beje, estai mūsų tapyboje pasigenda grynosios spalvos skambesio ir aiškių jos plotų…)
Taigi du mėnesius veiksiančioje A. Joono tapybos parodoje staigmenų nėra. Betgi yra estiškas kvapas. Kiaurą parą veikiančios ekspozicijos zoną juo pažymėjo Yellow Wolfman. Arba Geltonasis Vilkolakis, kaip save slapyvardžiu pristato menininkas.
