Apie taikomąją klaipėdiškių literatūrą

Apie taikomąją klaipėdiškių literatūrą

Sigita Kondratienė

Tai, kas skiriama žmogui iki keturiolikos ar net iki aštuoniolikos metų, visuomenėje tarsi nelaikoma menu. Juk tai „nei literatūra, nei pedagogika“. Tiksliau – „nei velnias, nei gegutė“. O kai kurie autoriai taikomąjį savo knygelių turinį pabrėžia ir patys. Štai Alfonsas Jonas Navickas pavadinimą Vaikų knygelė (DRUKA, 2003) tarsi būtų „nusavinęs“ iš didaktiškai išgryninusios adresatą M. Valančiaus kūrybinės biografijos. Klaipėdiškis dar ir paantrina: eilėraščiai vaikams. Atsivertus anotaciją – Knygelė jaunesniojo ir vidutinio amžiaus (korektūros klaida?) vaikams apie gamtą, keliones, gimtąjį miestą, vaikų tarpusavio santykius ir išdaigas – visai viskas aišku.

A.J.Navicko eilėraščiai vaikams yra tarsi iš gerų „senųjų laikų“ – iš jau seniai „išblukusių tekstų“, užgožtų vaikų poezijos klasikos. Kūrinėlių pavadinimai prašyte prašosi į aprašymus, todėl net ir epiniai eilėraščiai čia yra kaip atvirukai. Pvz.: Šoko voverė į medį,/ Įsikorė kuo aukščiau,-/ Iš tenai mane ji stebi.// Pirmą kartą pamačiau/ Ją tik šiandien…(p.10) – vaikiška nuostaba ir žvėriukas šiose eilutėse tiesiog sulėtinti… A.J. Navicko eilėraščių subjektai nepokštauja, yra paklusnūs ir optimistiški – tiek vaikai, tiek gamta, tiek daiktai. Tik „Vilkas žiemą“ sukelia šypseną, nes elgiasi naiviai kaip vaikas: garsiai rogėse dainuoja (p.21) – gal „gerokai įkaušęs“?. Kiti suaugusieji yra „tikri pedagogai“. Štai kompiuteris. Jis – nepaprastas -/ Daug žino/ Ir kaip elgtis/ Pamokina.(p. 29) Nepaminėjus modernaus daikto, pagalvočiau, kad skaitau kažką iš „nerūpestingos“ savo vaikystės, kai eiliuota paprastai, aiškiai ir skambiai -dėl to keičiu cituodama sakinius vietomis: (Aš) gimtinę savo/ Ligi šiol menu./ (Bet) prie jūrų marių/ Šiandien gyvenu(p.30). Padūmavusios ir susietos su autoriaus biografija A.J.Navicko Vaikų knygelės nuotraukos tokią išnykusio laiko iliuziją tik sustiprina. Bet apžvalgoje prie trumpučio rinkinėlio negalima užsibūti. Reikia atsiversti kitą tų pačių metų leidimo kūrinį.

Nijolės Kepenienės apysakos Išgelbėk mane („Mažasis VYTURYS“) pasakotojas – šeštokas Pijus. Kovinio tėvų gelbėjimo būrio žygiai prasideda moteriškai lengvu sakiniu: Ėmėm vienąsyk ir įkūrėm kovinį tėvų gelbėjimo būrį. Lyg tarp kitko. Tai kodėl pavadinimas labai primena „Atleisk“? Kodėl atsiranda junginys kovinis būrys? Žaidžia šį „žaidimą“ jau ne ikimokyklinukai ir ne pradinukai. Ar pati pasakojimo struktūra tad nesikerta su dvylikamečio berniuko psichikos ypatumais? Paauglys nieko nedaro „lyg tarp kitko“. Jei berniukui nėra vyrų pagalbos, jis pats agresyviai veliasi į konfliktines situacijas. Prašyti – Išgelbėk mane – jam būtų tolygu savižudybei… Bet kaip ir „Pasakaitėse“, čia N.Kepenienės pasakojimas toks pats pilnas moteriškai lengvo čiauškėjimo bei puodų su sriuba ir pukšinčios karališko pyrago tešlos ar miško žvakučių … Kaip ir Pasakaitėse, taip ir čia viskas daroma su skrupulingu subtilumu:

Ponia Vilhelmina išsiruošė į parduotuvę pieno. Ketino užvirti jį vakare ir gurkšnoti su medumi.

Ilgai stovėjo priešais veidrodį. Ar tik nepamiršo ko užsivilkti?Paltas? Na, kas gi žiemą vilki tokiu plonu palteliu? Tai ant viršaus dar užsimetė puskailinius. Plotais, tiesa, išdilusius, bet dar šiltučius […](p.58) – sustoju, nes niekaip nesuprantu, kad dvylikamečiui vyriškos lyties pasakotojui tokia detali savistaba ir deminutyvinis mėgavimasis pojūčiais būtų „itin svarbu“, kai kartojasi dar ir „Pasakaičių“ „apokalipsės“ – mama šliūkštelėjo į kavą aliejaus, duonos riekę apsitepė garstyčiom… Tai realistinėje apysakoje nei nuostabumo pojūčio, nei juoko jau nebekelia. Bet nuotykių ir žygių bei vaikų klegesio šioje apysakoje daug – tik man labiau primenančio mergaitiškus ikimokyklinukų ir pradinukų „žygius“ bei klegesį…

Ar labai kilnus noras – atskleisti šiuolaikinių vaikų dramą apysakoje Išgelbėk mane – pasieks tikslą? Kūrinio situacijos labai ryškios, intriga irgi meistriška… Bet man – viskas per daug supaprastinta, esminiai dalykai pernelyg lengvai pračiuožti… Ar nėra „kaltas“ dėl to tik N. Kepenienės apysakos pasakotojas? Atskleisti paauglio išgyvenamą šių dienų vaikystės dramą, kai net vyrams tai virsta tragedijomis… Tokio darbo niekada nesiimčiau. Vien todėl, kad esu moteris. Užtat ir skubu vėl į „vyrų pasaulį“.

Rimanto Černiausko Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003) kažkuo primena vieną K.Kubilinsko skaičiuotę – Vaikai paikai vanagai… Perskaičiusi knygą (iliustruotą R. Oranto) be galo pasidžiaugiau valiūkiška ironija bei paradokso ir alogizmų estetika, atėjusia pirmiausia iš tautosakos, iš vaikų kūrybos, iš didelio jos poreikio „išversti“, „apversti“ pasaulį, taip sukuriant nedalomą žmogaus ir visko, kas gyva, harmoniją. R. Černiauskas (kaip ir N.Kepenienė bei S.Poškus) Pasakėles… konstruoja etiologinių sakmių principu – pačiu gyvastingiausiu principu pasakojant mažiausiajam apie žmogaus fenomeną evoliucijos raidoje ir Dievo Programoje. Beje, knygos metrikoje knyga apibūdinama kaip apysakaitė vaikams – žanriniu požiūriu tiksliau.

R.Černiauskas Pasakėlėse… pasakoja aiškiai ir tiksliai, neprasilenkdamas su konstruktyvine logika, į vaikų literatūros istoriją įėjusia dar su R.Kiplingo knyga „Kaip drugelis treptelėjo koja“… Iš Kiplingo, per P.Mašiotą, matyt, ateina į šią klaipėdiškio knygą ir šelmiškasis pasakojimo komizmas – pasakotojas, aišku, į skaitytoją žiūri iš valiūkiškai atlaidžių juoko aukštumų, bet kartu ir linksmai skatina vaiko veiksmus pozityviai pažįstant pasaulį bei patį save. Pvz., Černiausko knygoje labai laiku atsiranda žodžių junginiai vaikai ir mergaitės bei sliekai ir sliekės, nes ėmęs bręst berniukas „hermafroditinėje“ „vaikų masėje“ neišvengiamai pamato mergaitę – kaip naują kokybę. Tarsi iš Adomo ([…] Dievas[…] davė jiems Adomo vardą (Pr. 5,2) – išryškinta mano) vėl būtų kuriama Ieva. Tad ar negalima patikėti, jog kitą kartą vaikai gyveno su sliekais? Apysakaitėje ir matematiškai įrodoma, kad pasaulyje viskas reliatyvu. Pasakėlėse vaikams, vanagams ir sliekams be galo smagiai juokiantis sukeičiami ir estetiniai (mes, sliekai, net blizgame iš gražumo), ir etiniai (masalas „ant kabliuko“ pasakėlėje „Sliekas meškerioja“ – vaikai) kriterijai. Tačiau per juokus vaikas priverčiamas susimąstyti ir apie išskirtinę žmogaus misiją: iš „rykliškų“ nasrų tiek slieką Zigmutį, tiek pudelį Miką (iš S.Poškaus pasakėlių?), tiek berniuką Jonuką […] išgelbėja mergaitė […] Neringa, nes ji mokėjo plaukti net keturiais būdais: šuniuku, varlyte, sieksniais ir ant nugaros…

R. Černiausko Pasakėlėse… labai lengvai susipina amžiai ir istorinės bei šiuolaikinės kultūros asmenybės. Rašytojai Poška ir Stanevičius, brandesniam skaitytojui pažįstami iš XIX a., pasakėlėje „Vaikai ir Poškai“ taip lengvai persikelia į neseną Klaipėdos gyvenimą, jog iš netikėtumo galima tik aiktelėti… Mažieji skaitytojai, aišku, dar nepastebės, kad čia slypi ir ypač subtilūs šaržas bei parodija, bet jiems to dar ir nereikia – daug svarbiau, kad juos patraukė „žygių“ pas labai mokytą Pošką itin gyvenimiški tikslai, šmaikštus epinis žaidimas ir lietuviškos kultūros pavardės. Netikėtai ir puikiai sužaista V.Majakovskio „portretu“. Tačiau tokiose improvizacijose labai reikėtų informacinių komentarų, susiejančių ir epochas, ir kultūrines asmenybes, nes knyga vaikams, o ir ne be netikslumų. Ivanas Rūstusis ir pikčiausias rusų caras – neadekvačios sąvokos. Nevykusi bravūra, kai Pietaris virsta tik vaikų rašytoju. Negerai, kad teigiama, jog Leninas – tik piktas ir paikas sliekas, ir čia pat Rusija verčiama karalyste. Terminais ir vardais žaisti taip nederėtų. Kaip ir tame pat tekste pamokslauti: saugokitės, vaikai, tokių sliekų ir berniukų – ar žmogui sliekai kelia pavojų, ar Leninas vaikas? Reikėtų pakomentuoti, ir kodėl po pavadinimų rašomi taškai, nes kalbos klaidų ir taip neišvengta.

Skaitytojams berniukams itin reikalinga pozityvi vyriška parama. Užtat R. Černiausko Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams pakeri ne tik epiniu daugiabalsiškumu, bet ir tuo, kad protagonistas sliekas Zigmutis visais aspektais apgina berniuko veikimo logiką bei pirmąkart lietuvių vaikų literatūroje pasako net tai, kaip „vyrai“ ima ir „prapuola“ – ima džiūti iš meilės… Niekis, jog sliekų tėvelis, remdamasis vyriškąja bei „sliekų“ logika, sūnų perspėja: visos mergaitės – plepės, pamaivos, (…)apaugusios plaukais, (…)nemoka rangytis, ryti žemės ir spjaudytis. Senosios rupūžės (archetipinės genties kanonų ir genų grynumo saugotojos) „Brrr…“ apie mergaites – dar menkesnis argumentas, nes slieką Zigmutį šelmiškai krizendamas palaiko ir R.Černiausko „Gustą“ primenantis pasakotojas… Kaip tai gražu ir kaip seniai laukta…

Sigito Poškaus Dovilės albumas (GSG, Klaipėda, 2004) – irgi taikomasis. Turintis iliustracines funkcijas – įamžinti Dovilės Kliševičiūtės sukurtas lėles. Tik daiktą. Daiktą ne suaugusiajam – ne žmogui, suvokiančiam pasaulį pragmatiškai ir racionaliai. Todėl jaunos moters sukurti daiktai ir atsiduria albume vaikams. Bet mąstomas jame žmogaus, kurio likę tik pėdos – šešėliai sniege, buvimas po angelo sparno vėsa… Opoziciškos Dovilės albumo saulės ir mėnulio spalvos bei šių lėlių priešprieša viršeliuose – akivaizdūs būties ir nebūties simboliai. Virtę panteistinėmis/psalminėmis eilutėmis knygos centre jie skelbia tik prisikėlimą – Himnas saulei eina po Maldos mėnuliui… Bet Nebaigta Onelė yra vėl apie mirties realybę. O tai paskutinis kūrinys… S. Poškaus Dovilės albumas – vientisas tropas, kuriame per lėles bandoma pajusti giluminius „žmogaus iš anapus“ impulsus…

Imdamasis tokio darbo, S. Poškus Dovilės albumą konstruoja ne tik kaip pasakų, pasakojimų […] ir eiliuotų tekstų, bet ir kaip komentarų knygą, tam paraštėse naudodamas įvairių žmogaus dvasinių būsenų kaukes, sukurtas irgi Dovilės. Reikia džiaugtis S.Poškaus subtilumu personifikuojant žmogaus paliktų daiktų pasaulį – pvz., psalminių tekstų kaukėms neleidžiama komentuoti… Vis dėlto marginalijose-komentaruose, daug „filosofiškai“ pokštaujant, neišnaudojama proga suteikti vaikui ir tikrą pažintinę paramą. Taip Petrarka gali ir likti tik S.Poškaus katinu Petrarka. Kaip ir Baltoji Iltis – tik „Sonetų vainiko“ su paantrašte „ašarų vainikėlis, nupintas laisvose valandose“ autoriumi. Ar perpras mažasis „stregozaurus“ „Urbis et Orbis“? Ką atpažins po fraze: […]ir pilku, skolintu apsiaustu apsivilkusi gali vaikščioti tikra išmintis (p. 61) – ar ne nuodėmingai perfrazuota? S.Poškui smagu mėgautis komiška kultūros eklektika, bet tai gali būti žalinga adresatui… Prabangioje knygoje pilna ir kalbos klaidų. Apmaudu, kad jos atsirado itin pedagogiškame leidinyje. Remdamasis vaikų tautosaka, literatūros klasika, paties vaiko noru žaisti, kuo tik įmanoma žaisti, S.Poškus moko ir skaitymo (deja, kartais neskirdamas garso/raidės), ir poetikos meno, ir muzikos (Fortepijonas knygoje neįkainojamas!)…Moko kūrybingai linksmai, autoironiškai mįslingai ir atlaidžiai šiltai…

Skaitant Dovilės albumą, klausomasi ir Biblijos, ir Anderseno, ir dar kažko… Atsiranda dilema, ar su aiškiomis aliuzijomis į „Pradžios Knygą“ bei anderseniškai liūdna ir Anderseno parafrazių kupina knyga yra vaikams… Kūrinys persmelktas tiek mitologine ir krikščioniškąja, tiek literatūrine ir muzikine ar dailės, tiek klasikine ir moderniąja, tiek istorine bei autobiografine patirtimis, slypinčiomis dažniausiai ne paviršiuje, o semantinėse ir stilistinėse potekstėse… Nors rašoma šmaikščiai lengvai ir puikiai išmokus Dž.Rodario „Fantazijos gramatikos“ pamokas… Užvertusi …albumą, nevalingai paspaudžiu televizoriaus pulto mygtuką… Per „RTR planeta“ vyksta „Kultūrinė revoliucija“: „Anderseno pasakų vaikams skaityti nereikia“… Dėl „žiaurumo“… S.Poškaus knygoje „žiaurumo“ nėra… Tad grožėdamasis pasauliu ir „vartydamasis kūlio“, ar pastebės mažasis jau ne daikto netektį.? Ar susimąstys apie žmogaus laikinumą? Ar jam reikia to? S.Poškus sako – reikia. Ir niekada nėra per anksti, nes suskambėjo telefonas ir Dovilė […] išskubėjo. Kai taip viltasi: Ar negalima būtų rytoj?.. Tačiau tik sutrikta – Ne?.. Ir štai tu viską matai ir nesupranti, kodėl šauki „rytoj“, o aidas atsiliepia „vakar“(p. 63). (Skaudu, kad į skaidrų minorą atsainiai įsispraudžia paskutinėje pastraipoje rutiniška frazė: viena pasibaigia, kita niekaip prasidėti negali…) Tačiau visas Dovilės albumas – Vaiko Gyvenimo ir neišsipildžiusios gyvenime Moters Misijos apoteozė. Vis dėlto šalia lėlės Dovilės jame man trūksta Dovilės Kliševičiūtės…

by admin