Apraizgė mažųjų kino formų tinklai
 |
| Nors “Tinklų” festivalio seansų laikas buvo gana vėlyvas, senojo tabako fabriko angare žiūrovų buvo tikrai gausu. Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Žydrūnas Drungilas
Tarptautinio festivalio “Tinklai” mažosios kino formos šiemet kaip niekada aktyviai skverbėsi į didžiąsias tradicines ir netradicines pajūrio erdves – “Žemaitijos” kino teatrą, senojo tabako fabriko angarą, Klaipėdos koncertų salę, Palangos vasaros estradą…
Traukia kitokios erdvės
…Ir išsiteko tose erdvėse. Dar daugiau. Šiemet prabilo ir nebylusis kinas: ankstyvojo kino šedevrus Luiso Felado “Fantomasą giljotinos šešėlyje” gyvai įgarsino Vilhelmas Čepinskis su “Camerata Klaipėda”, Andrius Mamontovas ir Vidmantas Bartulis, o Georgo Melieso filmus – tarptautinis džiazo trio. Visą savaitę (rugsėjo 4-10 dienomis) Klaipėdoje trukę kino renginiai daugiausia publikos sutraukė į senojo tabako fabriko angarą, kuris tokiam publikos šturmui atsivėrė, ko gero, paskutinį kartą. Kaip, beje, ir “Lietuvos” kino teatras Vilniuje.
Klaipėdiečiams vis dar sekasi: kaip ir Klaipėdos “džiazai”, taip ir “Tinklai” yra miesto šventė (suprask, daug nemokamų renginių). Gal todėl ir snobo bei elito kiną daugiausia pažįstame tik iš TV ekranų. Kita vertus, festivalio renginių išsidėstymas skirtingose vietose taip pat leidžia pastebėti ir skirtingus traukos taškus. Kai kurie iš jų traukia labiau. Kodėl? Nesinori manyti, kad vien tik bilietų kainos atbaido daugelį netradicinio kino gerbėjų. Labiau tikėtina, kad neformalios, industrinės erdvės, tokios kaip tabako fabrikas, savo laisva atmosfera turi didesnę trauką išsiilgusiems alternatyvos “neformalams”. Net jei ir jo teritorija saugoma sargybinių.
Europa – trumpai
Klaipėdiečių širdis, be abejonės, gali glostyti faktas, kad per Lietuvą (ir per sostinę) jau septintus metus keliaujantis festivalis savo namais yra pasirinkęs Klaipėdą. Čia įvyko jo atidarymas ir uždarymas: “Žemaitijos” kino teatre buvo pristatytas vienas iš “Tinklų” festivalio projektų – “Europa trumpai”. Tai eksperimentiniai ir fantastiniai filmai, kurių programą, pasak festivalio direktoriaus Artūro Jevdokimovo, parengė Europos kino festivalių koordinacija. Šie skirtingu laiku sukurti filmai (1975 – 2000) yra laimėję nemažai tarptautinių apdovanojimų ir turėję įtakos kino kalbai. Nors trumpo metražo eksperimentiniai filmai ir ne visai išsiteko plačiaekraniame “Žemaitijos” kino salės ekrane (šis techninis nesklandumas savotiškai prisidėjo prie “eksperimento”), bendrą vaizdą buvo galima susidaryti: įspūdis neblogas. Visi šie filmai atsigręžia į patį kiną, į kino kūrybos procesą, reflektuoja kino kalbą ir kino konvencijas. Žiūrovas gauna galimybę pažvelgti į kino (ne kinų!) virtuvę iš šalies.
Pašiaušė plaukus
Iš eksperimentinių filmų įdomiausi atrodė M.Miulerio “Namudinės istorijos” ir M.Arnoldo “Gyvenimas išeikvoja Endį Hardį” – filmai, naudojantys senų amerikietiškų melodramų ir trilerių (5-7 dešimtmečių) ištraukas, kurios montažo dėka meistriškai modifikuojamos, atskleidžia ir išryškina Holivudo konvencijas, šablonus. “Namudinėse istorijose” lygiagrečiai pasakojamose ištraukose kone identiškai skleidžiasi įtampos atmosfera, kurioje įtampos ir siaubo objektai (žinoma, tai moterys, Holivudo gražuolės – kas geriau įkūnys senų režisierių baimes, kompleksus ir fantazijas?!) atkartoja vienodą veiksmų seką. Naudojamas vienas ir tas pats vaidybos priemonių arsenalas, sukuriant veiksmo įtampą, kurią paskatina konkretus įvykis, greičiausiai keistas garsas už lango ar durų. Ką daro visų šių ištraukų herojės? Suklūsta, padeda knygą į šalį, atsikelia nuo sofos ar lovos, uždega naktinę lempą, prieina prie lango, praskleidžia užuolaidą, prieina prie durų, klausosi. Na, ir, žinoma, veiksmo įtampos atomazga yra durų atidarymas: iš siaubo ir baimės išsiplėtusios herojės akys. Dar nepaminėjau ir muzikos, lydinčios šiuos veiksmus.
Trumpai tariant, cituojamų filmų detalių panašumas neįtikėtinas, bet tai akivaizdus ir paprastas, sakytume, įprastas Holivudo receptas pašiaušti žiūrovo plaukus.
M.Arnoldo filmas kiek kitaip interpretuoja klasikinę melodramą, vieną iš Andžio Hardžio serijos filmų, kuriame vaidina Mickey Rooney: čia naudojamas “miksavimo” principas, kai keletą kartų atsukamas tas pats kadras arba jis sulėtinamas, arba tiesiog linksmai “didžėjaujama” kadrais ir muzikos takeliu: pirmyn-atgal-pirmyn. Efektingai sukuriamos naujos filmo potekstės (pavyzdžiui, išryškinamas keistas herojaus santykis su motina – Edipo kompleksas, kuris originaliame filme ne taip pastebimas), o režisieriaus įžvalgos ir meistriškumas leidžia pamatyti tą patį kadrą vis kitaip.
Gaila, kad nepavyko pamatyti visų devynių Zbignevo Rybczynskio filmo “Naujoji knyga” vienu metu rodomų skirtingų projekcijų – ekrane tilpo tik šešios iš jų. Kiekvienoje iš projekcijų – mažo miestelio gyventojų kasdienybė; darbininkai, berniukas su dviračiu, knygininkas. Skirtingas istorijas vienija knyga, kuri perduodama iš rankų į rankas. Kiekviename ekrane – simultaniškas veiksmas, primenantis realybės šou. Filmo lineariškumas tokiu būdu išskaidomas į “čia ir dabar”, leidžiant žiūrovui rinktis sekti vieną iš istorijų arba bandyti aprėpti visas.
Žaidžia asociacijomis
Nespalvotame Maros Matuškos filme “Kugelkopf” naudojama ekspresyvi, vizualiai šokiruojanti dadaistų ir ekspresionistų tradicija. (Beje, čia reikėtų pridurti, kad eksperimentinis, arba avangardinis, kinas turi daugiausia ryšių su kitais vizualiaisiais menais.) Filme skustuvu nuskutama moters galva tarsi prilyginama spaustuvės aparatui, ji tampa spaudu, paliekančiu ženklus ant stiklo – neaišku, ar kraujo, ar rašalo (nespalvotame filme ir kraujas, ir rašalas atrodo vienodai). Tačiau šie, iš pirmo žvilgsnio Bunueliui priklausantys simboliai, čia asocijuojasi su nacių “technologijomis”, kai kraujas naudojamas vietoj rašalo.
Techniškai gana sudėtingas, meditatyvus I.Pohjolos “Kelio valdovas” žaidžia asociacijomis – lenktynių trasa, lenktyninis automobilis ir greitis virsta į kino juostą, į daug kino juostų, ir atvirkščiai, kino juosta tampa greičio trasa. O G.Holthuis “Honkongas” medituoja dangoraižių miesto gyvenimą, pagrindinis įvaizdis čia – didelis lėktuvas, kurio šešėlis lėtai šliaužia pro miesto blokus, kapines, tarsi užklodamas miestą.
V.Ostrovskio ir Y.Beauvais filme “Darbas ir pažanga” matome sovietinių kronikų ir dokumentikos klipą, dviejuose skirtinguose ekranuose transliuojantį sovietinę istoriją ir fasadinę sovietinio gyvenimo pusę: nuo Lenino iki Chruščiovo, nuo Raudonosios aikštės iki soborų bokštų.
Atsigręžė į save
Fantastikos programoje išsiskyrė austro V.Vidricho filmas “Copy shop”, alegoriškai pasakojantis apie žmogaus klonavimo idėją. Kas atsitinka, kai žmogus kopijavimo aparatu nusikopijuoja savo ranką? Akimirksniu visa jo rutina ir galiausiai jis pats pradeda daugintis, kol atsiduria tokių pat kaip jis visuomenėje. Tokiu būdu kinas atsigręžia ir į patį save: filmo kadrai, kuriuos mato žiūrovas, atsiduria personažo rankose kaip kopijos, kurias išspjauna kopijavimo aparatas. Paslaptis slypi vaizdajuostėje, – sako ir J.Keirilo filmas “Šalia”. Tačiau didžioji kino paslaptis nebūtinai yra paslaptys filme. Kartais jos tiesiog erzina, o kartais sugundo ir suvedžioja, kaip kad geroje istorijoje su įdomiu siužetu. Paslaptingi A.Samland filmo “26 diena” personažai su dujokaukėmis, primenantys žvaigždžių karų antiherojus, užklysta į apleistą namą, kur randa mirusią porą. Savo žurnale ties 26 dienos įrašu jie įklijuoja mirusiųjų nuotrauką. Filmas sužavi gražia ir paprasta idėja: grėsmingoje postbranduolinio pasaulio akivaizdoje stipriausia cheminė jungtis slypi ne atmosferoje, o žmonių santykiuose.
Norint sužinoti, kaip atrodo pasaulis akvariumo žuvelės akimis, verta pamatyti J.Deiviso “Žuvį”, o visiems pradedantiesiems krautuvo vairuotojams ne pro šalį pasižiūrėti mokomąjį filmą “Automobilio krautuvo vairuotojas Klausas”, kuriame trykštantis kraujas yra įtikinamiausia metodinė mokomoji priemonė. Žinant avarijų Lietuvoje statistiką, panašus filmas labai praverstų visose vairavimo mokyklose.
Manyčiau, kad “Europa trumpai” turėtų būti neatsiejama “Tinklų” programos dalis ir ateityje, nes tai geriausia proga pažvelgti ir palyginti senesnius, turinčius nemažai apdovanojimų filmus, drąsius kino kalbos eksperimentus su naujausiais ir progresyviausiais darbais. Gaila, kad trumpametražius filmus dažniausiai galima pamatyti tik festivaliuose (kitaip neatsiperka jų distribucija), kartu su kitais panašiais filmais, o juk “mažieji” filmai neretai nustebina savo dideliais užmojais, nes jų autoriai turi daugiau laisvės nei, tarkime, pilnametražių filmų kūrėjai.
Emocinė diagnozė?
Įvairių šalių filmai, rodyti tabako fabriko angare, paliko skirtingą įspūdį. Išskirčiau prancūzų, vokiečių, japonų, švedų, lenkų ir estų programas. Kartais net atrodė, kad iš konkrečios šalies pateiktos filmų paletės galėtum spręsti apie tos šalies emocinę būseną.
Lietuviams, atrodo, būdingos fatališkos nuojautos ir nuotaikos, galbūt ateinančios iš lietuvių mitologijos ir folkloro (pavyzdžiui, V.V.Landsbergio “Iš karčemėlės”). Kiek kitoks – siurrealistine poetika persmelktas – A.Maceinos filmas “Šalia jūsų” apie fotografą R.Vikšraitį ir jo personažus griauna mitus apie lietuvių moterų ir lietuviškos kinematografijos drovumą.
Mūsiškiams artimiausi atrodo japonai, kurių ypač subtili, poetiška ir “vežanti” animacija keistai derėjo su nuolat pasikartojančiais mirties motyvais (“Akimirka”, “Tekstizmas”, “Gyvenimas per pratęsimą”). Pastarojo filmo panašumas su A.Eimulio “Lemties vieškeliu” tiesiog akivaizdus.
Lenkijos filmai nuo pirmojo “Koridoriaus” savo sunkiasvore socialine problematika užgulė ir nepaleido iki pabaigos. Vienos iš kviestinių festivalio svečių – lenkų režisierės Hanos Polak – pristatytas dokumentinis filmas apie benamius Rusijos vaikus “”Leningrado” stoties vaikai” šluote nušluoja ditirambus civilizacijos pasiekimams, visas švietimo politikas ir pokalbius apie moralę. Filme be emocijų preparuojamos miesto “įsčios”: šiluminiai mazgai ir metro požemiai, kuriuose gyvena, tiksliau, tūno, “miesto embrionai”: 8-14 metų vaikai, elgetaujantys, parsiduodantys “dėdėms”, labiau vertinantys “Moment” klijų poveikį nei čiupa-čiupsų skonį.
Vakariečių rūpesčiai
Vakariečių filmai neatrodė tokie sunkūs.
Bet negalima sakyti, kad vakariečiai ne tokie jautrūs, ne tokie gilūs ar turi mažiau problemų. Anaiptol: globalizuoto pasaulio problemos ir rūpesčiai visus paliečia vienodai. Pavyzdžiui, nedarbas, tėvų skyrybos, donorystės klausimai.
Švedų režisieriaus Brisingerio melancholiškame filme “Prasilenkiančios širdys” pasakojama apie berniuką, kuris aplanko porą, netekusią savo sūnaus. Filmo pabaigoje išaiškėja, kad berniuko krūtinėje plaka jų žuvusio sūnaus širdis.
Arba kad ir neįmantrus, bet įtaigus norvegų fotomontažas “Einaras”, pasakojantis apie vidutinio piliečio – nevedusio chemijos mokytojo – gyvenimą. Atrodo, jau kuo ne kuo, bet svetimais likimais šiandien nieko nebenustebinsi, tačiau paprasta kino kalba papasakoti gyvenimai yra tiek pat paveikūs, kaip ir geras siužetas (kad ir vokiečio Volzo klipas “Šalin rankas”, kuriame šoka neįgalūs vaikai).
Stebina paradoksais
Kol lietuviai, sukdami filmus europinei rinkai, galvoja, kuo čia nustebinus vakariečius, šie stebina lietuvius multikultūriniais paradoksais, “queer”, gėjų ir lesbiečių temomis.
Ką daryti baltaodžių norvegų šeimai, kuriems gimė mulatė mergaitė?
Galbūt raminti save tuo, kaip tai daro sutrikęs vyras filme “Torpeda”, kad pragyvenęs keturiasdešimt metų sužinojai, jog esi juodaodis. Arba kaip elgtis Danijos lesbiečių porai, norinčiai susilaukti kūdikio arba jį įsivaikinti? Galbūt prašyti gėjų poros pagalbos, kaip filme “Ateik, mažyli”? Portugalų animacinis filmas “Juoda spalva” klausia, iš kur atsirado juodaodžiai, ir, nukeldamas į Adomo ir Ievos laikus, paaiškina, kad Ieva, išsigandusi Dievo rūstybės, uždarė savo vaikus oloje ir todėl jie tapo juodukais. Filmuko, tarsi skirto vaikams, moralas tinka ir suaugusiems: “kai daug rasių, gyvenimas įdomesnis, be to, visų širdys vienos spalvos” – skamba kaip atsakymas visiems, turintiems išankstinių nusistatymų ir prietarų.
Kultūriniai skirtumai ir stereotipai apie įvairias tautybes yra temos, dažnai įvelkamos į komedijos žanrą. Bet taip pat dažnai ir subanalinamos. To pavyksta išvengti vokiečio Jenso Grunhageno dokumentine maniera nufilmuotoje juostoje “Vania” – apie du užsispyrusius kambario draugus: vokietį ir rusą. Vokietis dažo kambario, kurį reikia atiduoti šeimininkei, sienas, o rusas guli ant palangės ir ne tik nesistengia padėti, bet trukdo ir postringauja apie vokiečių perdėtą pragmatiškumą. Situacija kaip iš anekdoto: kuris nugalės? Laimi maža vokiška gudrybė ir tautų draugystė. Prancūzai nebūtų prancūzai, jei negalvotų, kad universali pasaulio kalba yra ne anglų, o prancūzų, nes kaip kitaip traukinyje susikalbėtų suomis ir vengras – tik tokiu atveju, jei nebūtų pamiršę, jog abu moka prancūziškai? (“Traukinyje”).
Apverčia pasaulį
Dalyvaujant dviem viešnioms iš Estijos, režisierėms Margitai Kerdo ir Linai Triškinai, buvo pristatyti jų filmai “Kaimynas” ir “Afanasis”. Subtilųjį “Kaimyną”, nagrinėjantį žmonių bendravimo problemas, klaipėdiečiai jau galėjo matyti “Next” festivalyje, o dokumentinis filmas “Afanasis” savotiškai pratęsia vakariečių tarpkultūrinę temą, kuri artima ir Lietuvos piliečiams. Filmas pasakoja apie seną Estijoje gyvenantį rusą, kuris kartu su savo anūke traukiniu važiuoja į gimtąją Rusiją aplankyti giminių. Anūkė seneliui užduoda tiesius klausimus: ar senelis grįžtų atgal į Rusiją? Kas jam dabar yra Rusija? Tai iš dalies ir šiuolaikinio žmogaus, emigranto klausimas: kas jam yra tėvynė?
Prancūzų režisierius Stefanas Le Lay, taip pat atvykęs į “Tinklus”, pristatė savo filmą “Bučinys”, kuriuo simboliškai ir galantiškai išreiškia savo meilę senajam nebyliajam kinui. Dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės maniera nufilmuotoje ir sumontuotoje trumputėje komedijoje porelė paplūdimyje susitinka pirmajam bučiniui, tačiau jiems bučiuotis sutrukdo pati seno filmo juosta, kurioje ir vyksta ši istorija: ji netikėtai apsiverčia tiesiogine prasme aukštyn kojom apversdama ir filmo herojų pasaulį. “Bučinys” – vienas geriausių mano matytų senojo kino “komentarų”.
Kai kurie festivalio filmai išradingai perkelia šių dienų realijas į filmo siužetą. “Mirtis ekrane”, “Eifelio bokštas”, “Namų žaidimas” iliustruoja mūsų kasdienio gyvenimo manijas ir fobijas: informacijos bumą (kai pradedi painiotis, kad Eifelio bokštą sukūrė Kiplingas, o reliatyvumo teoriją – Žiulis Vernas), realybės šou (kur TV žiūrovas gali SMS-ais balsuoti, nulemdamas nuteisti žmogų mirties bausme ar palikti gyvą), komentuojamas varžybų transliacijas (kai komentatoriai persikelia į tavo miegamąjį ir pranešinėja apie tavo pastangas atsikelti ir suspėti į darbą).
Svarbiau didelės žuvys?
Neabejoju, kad daugeliui žiūrovų “Tinklų” festivalis paliko gerus įspūdžius, nors seansų laikas buvo gana vėlyvas. Vienaip ar kitaip tabako fabriko angare žiūrovų buvo tikrai gausu.
“Tinklų” festivalį vainikavo kino mago, fantasto, filmų montažo išradėjo Georgo Melieso nebylių filmų vakaras Koncertų salėje. Tiksliau, jo filmai prabilo genialia džiazo trio – V.Ganelino, A.Gotesmano, H.Rubino – improvizacija, kuri meistriškai užpildė ir nenumatytą pauzę tarp filmų. Kino kalba yra universali – taip skelbia kito tarptautinio kino festivalio moto. Tad ar įmanoma nesusikalbėti: filmui nerasti žiūrovo, o žiūrovui filmo?.. Galų gale – ar įmanoma likti aklu kinui?
Per šešerius tarptautinio mažųjų kino formų festivalio “Tinklai” gyvavimo metus spaudoje tikriausiai jau panaudoti visi palyginimai, visos metaforos, susijusios su žodžiu “tinklai”. Todėl norėčiau baigti šį straipsnį “neužmetinėdamas tinklų”. Nors reikėtų. Gerai būtų sugaudyti tinkluose visus tuos, kurie yra atsakingi už viešųjų ir kultūros erdvių nykimą Klaipėdoje, ir parduoti kokioje nors Europos mugėje kaip “geriausią” miesto strateginio vystymosi projektą. Tačiau geriau pagalvojus, kam reikia visų tų tabako fabrikų, prieplaukų ir kino festivalių: ar tiems keliems šimtams alternatyvaus jaunimėlio, kuris, baigęs mokslus, vis tiek išvyks kur nors į sostinę ar į užsienius? Tiesą pasakius, todėl ir išvyks, kad nebebus ką veikti savo mieste. Uostamiesčiui, matyt, turėtų būti svarbiau didelės žuvys. Didelių žuvų politika. Bet tai – jau jūros tematika.
