„Arabeske“ karaliavo šiu olaikinis šokis

„Arabeske“ karaliavo šiuolaikinis šokis

Naujasis Arabeskas – 2010” – šiuolaikinio šokio festivalis, spalio 6–10 dienomis vykęs Kultūros centre Žvejų rūmai, pirmąkart Klaipėdos šokio istorijoje buvo suorganizuotas pačios minėtos įstaigos administracijos. Gal ši pagirtina iniciatyva ateityje taps tradicija?

Violeta Milvydienė

„Keliauta“ su arijomis

Festivalį pradėjusi Olgos Žitluchinos šokio trupė iš Latvijos jau žinoma Lietuvoje kaip nuolatinė tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ viešnia. Įkurta 1996 m., o 2003-iaisiais tapusi profesionalia, ji išgarsėjo Baltijos šalyse, pasisekimo sulaukė Baltarusijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, yra pasirodžiusi Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, JAV.

Spalio 6-ąją iškart po atidarymo organizuotose kūrybinėse laboratorijose O.Žitluchina, viena žinomiausių ir produktyviausių Latvijos šiuolaikinio šokio kūrėjų-pedagogių, vedė praktinį seminarą, o vakare netradiciškai parengtoje erdvėje (publika užėmė vietas perpus padalintoje didžiojoje scenoje) jos vadovaujama trupė parodė dvi naujas kompozicijas. Beje, festivalio programoje jos kažkodėl pavadintos vienaveiksmiais baletais.

„Quick time player / Elegantiškai ironiška kelionė su žymiausiomis operų arijomis“ – pirmasis pristatytas kūrybinis darbas, kurio nedrįsčiau pavadinti baletu, juolab šokio spektakliu, kaip buvo paskelbta vakaro vedėjos. Maždaug 20 minučių trukmės „kelionė“ labiau priminė studentiškas improvizacijas, kitaip tariant, kondensuotą praktinių technikos ir kūrybos paskaitų „konspektą“, šokėjams stengiantis kuo įmantriau įvykdyti pedagogo duotas užduotis. Tolesniam apibūdinimui dar tiktų toks perfrazuotas posakis: „šokama ne iš tos operos“. Mat pasirinktų garsių arijų kaitos choreografija ir emocijomis tiesiog „nepasivejama“, maža to – sugebama visiškai nepaisyti tempo, ritmo, kitų svarbių muzikos charakteristikų. Taigi, jei muzikinis akompanimentas specialiai ignoruojamas, iškyla logiškas klausimas: kam jis apskritai reikalingas, ir kodėl pasirenkami šie, o ne kokie kiti kūriniai? Ar dėl intriguojančio pavadinimo? Nepateisinamas argumentas.

Narpliojami vyrų santykiai

Antrasis O.Žitluchinos ir jos šokėjų kūrybinis darbas – „Take 735 / Šokis apie vyrų gyvenimą“ – akivaizdžiai išbaigtesnis kompoziciniu požiūriu, sodresnis moderniosios choreografijos aspektu bei nuotaikos perteikimo atžvilgiu. Jis sudėliotas pagal standartinius spektaklio dramaturgijos principus: prologas, veiksmo vystymasis, išryškintas konfliktas, yra ir intriga, ir kulminacinis momentas, ir epilogas (tiesa, pastarasis identiškas pradžiai). Įtaigiai pavaizduotos muštynės, išradingai sukomponuoti solo, trio ir duetai. Imponuoja lengva „grynojo“ šokio stilistika, originali rankų judesių plastika, ironiška atlikimo maniera. Beje, muzikalumas šiame spektaklyje irgi ne paskutinėje vietoje – dažniau ir taikliau šokis susijęs su muzika (kompozitorius Dzelzs Vilks), retsykiais vykusiai papildo vienas kitą. Išlikęs bendras įspūdis – patrauklu, simpatiška.

Malda ir paveikslėliai

Dviejų žinomų entuziastingų uostamiesčio menininkų – choreografės Agnijos Šeiko ir mimo Alekso Mažono – kūriniai tęsė parodomąją festivalio programą spalio 7-os ir 8-osios vakarais. Tai du visai skirtingi spektakliai, kuriuos lyginti būtų neteisinga, tačiau juos vienija bendras dalykas – choreografija. Tik pirmajame šokis – teatrališkas, o antrajame teatras – šokėjiškas.

Apie praėjusių metų gruodį matytą A.Šeiko spektaklio „Paikos mergaitės maldos“ eskizą jau buvo rašyta „Klaipėdos“ dienraščio meno leidinyje „Durys“

(2009 12 23), pabrėžiant jo intelektualumą, subtilią atlikėjų organiką, akcentuojant pernelyg užtęstą introdukciją. Visas spektaklis pasirodė gerokai patobulėjęs, kur kas brandesnis ir gyvesnis, taip pat stebinantis meniškumu, stiliaus pajauta, ypatinga estetika.

Klaipėdos muzikinio teatro solistė Beata Molytė čia santūri, susikaupusi, dvasingai nusiteikusi ir pati kūrėja-atlikėja A.Šeiko, šviesesnėmis veido mimikos spalvomis disponuoja naujai įsijungusi į spektaklį Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros absolventė, jaunoji choreografė Giedrė Juškaitė. Nors techninis jos potencialas ryškus ir įtikinantis, tenka pripažinti, kad stipresnį emocinį jaudulį skleidė anuomet solo partiją atlikusi Aušra Krasauskaitė (Muzikinio teatro baleto artistė, Choreografijos katedros ketvirtakursė).

Pramoginio-estradinio, gana plastiško arba drastiško, net brutalaus – visokio, bet kuo toliau, tuo labiau chaotiško – judesio gausu autoriniame A.Mažono pantomimos teatro „A“ spektaklyje „Styveno juodųjų langų paveikslėliai“, kuriame nagrinėjama realiai aktuali ir viena skaudžiausių – santykių tarp vaikų ir tėvų – tematika. O apie vaikiškas godas metaforiškai žaismingai pasakojo choreografė Dovilė Binkauskaitė su studijos „Žuvies akis“ šokėjais spektaklyje vaikams „Apkabinsiu tave“.

Apdovanoti gabiausieji

Trečiąją festivalio dieną ketvertą valandų trukusioje konkursinėje programoje pasirodė modernaus ir šiuolaikinio šokio kolektyvai iš visos Lietuvos – Mažeikių ir Pabradės, Kauno, Vilniaus bei Kaišiadorių, dalyvavo ir kelios uostamiesčio grupės.

Visos be išimties pristatytos kompozicijos – ne tik savotiškai įdomios, stilingos ir gana profesio-

nalios. Jos atskleidžia svarbiausias nūdienos šiuolaikinio šokio tendencijas. Tad varžybų kartelė, kaip dabar madinga sakyti, jau yra aukštai pakelta.

Gabiausi iš gabiausiųjų buvo įvertinti prizais, įsteigtais bendrovės „Puantas“, Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros, „Klaipėdos galerijos“, I.Baročio, D.Molytės-Lukauskienės ir R.Ramonaitės-Malakauskienės.

Nominacija „geriausias šo-kėjas(-a)“ padalinta net dviem atlikėjams – ir technika, ir charizma iš kitų išsiskyrusiems Mažeikių „Niuanso“ bei Pabradės „Gelmės” solistams. Pastarasis meno mokyklos kolektyvas dar apdovanotas už profesionalumą, o už meniškiausiai perteiktą idėją – merginų grupė „Vėjo musės“ iš Vilniaus. Prizas už novatoriškumą (ištraukoje iš spektaklio „Čia buvo vanduo“ gvildenama ekologijos tema) irgi iškeliavo į sostinę – atiteko neprofesionaliai kūrėjai Aistei Kriukelytei. Bene svariausias įvertinimas – už geriausią choreografiją – be ilgų ginčų paskirtas Choreografijos katedros duetui: ketvirto kurso studentai Adamas Czaplis (Adomas Čėpla) ir Mantvydas Žilinskas daugumą komisijos narių (tarp kurių – ir šių eilučių autorė) sužavėjo autorine kompozicija „Kaip diena ir naktis“.

Be ypatingų diskusijų, deja, praėjo festivalio organizatorių surengta diskusijų valandėlė. Savajame monologe žiuri pirmininkė, žymi šokio kritikė vilnietė Vita Mozūraitė pabrėžė edukacinį ir skatinamąjį šiuolaikinio šokio projektų aspektą, kvietė nepaisant nepalankaus menui laikotarpio toliau dirbti ir tobulėti, skleidžiant naujas idėjas, dalijantis jomis vieniems su kitais, ir, žinoma, nenusivilti pustušte žiūrovų sale.

Išties, nors vienas pagrindinių festivalio tikslų – populiarinti šiuolaikinį šokį, pristatant projektą kuo platesnei visuomenės daliai, nei gera reklama, nei sąlygiškai nedidelė bilieto kaina nepritraukė gausios uostamiesčio žiūrovų auditorijos. Guostis galima tik mintimi, kad su gražiu, saulėtu savaitgalio oru nepakonkuruosi.