Artūras Gelusevičius
 |
| Alio balbieriaus nuotraukos |
r a u d o n a
kiek pavytusios lūpos
seno kraujo raudonio
ir pasruvęs žibintas
lange
rausvas vynas
kraujažolių skonio
ir nuraudę
skruostai
slapčia
šviesoforu raudonu
degąs dekalogas
ant bevardžio –
granato akmens
krešulys
įkyrokos mintys
—————
neblogos
jausmas
toks netašytas
—————
naktis
š u n ų
l o j i m a s
bala
negili
prie tvoros prisiglaudus
lapus pasigavus skandina
lentom
užkalti
langai prasikaltę
spokso tuščiom kiaurymėm
tvoros
kuolai
lyg kareivių rinktinė
rikiuojas kreivokai iš krašto
užmiršti
skalbiniai
pernakt plevėsuoja
ir moja lojimui į taktą
p e i z a ž a s
viskas yra
girnapusė ir girgždančios
durys
ir obelys
šiemet bus daug obuolių
ir piršto į debesį dūris –
va tas panašus į vargonus
tik pievoj kažko nerandu
linguojančios smilgos aguonos
balti dobilai
dar geltonos
kažkokios rugiagėlės
ar kaip ten tos gėlės
ir trūksta labai
elenos
iš trojos
s a u l ė s
p r a r i j i m a s
dantyta miško juosta
pjauna debesims pilvus
pavėjui smilgos lenkias
juosta
padangės kraštas
tuoj nubus
prisnūdęs kerdžius
ir mostelės nematoma ranka
ims lyti
i n v e n t o r i-
z a c i j a
penki kepalai
ir dvi žuvys
dvi moterys
svarbios
abi
smilkalai
aliejus
pražuvęs
vienas
dusyk
vienąkart kai nepakėlė meilės
nuo žemės
antra irgi
tik nepakėlė
savęs
dar vienas
sargas
paslydęs
triskart
( d u m i n t y )
į debesis pavirtę gulbės
virtinėmis per dangų plaukia
ir vakaras rausvumo
prisisiurbęs
padaužom vėjais švaistosi
įkaušęs
ir plukdo lytys Nerimi
šešėlį mano
(tu – minty)
p a v ė j a i s
nespėjau vėl į paskutinį debesį
paklydėliu klajoju
palaukėmis vėlyvis vėjas
vejasi
ir pinas apie kojas
supančiotas gražių mirčių
pasaulio bamboje guliu
v a ž i a v i m a s p r o v a r n ą
p a k e l ė j e
geltoniu
pražilę
beržai
nubėgęs
tušas
debesų
ir vieškelį
pakumpęs
juodas
dažytu
raudonai
snapu
kapoja
varnas
įsižiūrėjęs krūpteliu
jis
ne
d e b e s i e
palauk palauk
neskubėk neskubėk
sustok nors akimirkai
ir atsipūski
kur neša tave
o debesie
tas vėjo gūsis
vėjau brangusis
nepūsk nepūsk
nešiaušk bangų
leisk debesiui
pailsėti
po to jis paims
mane ant pečių
galės panešėti į vietą
kur laukia manęs
nesulaukia seniai
ne laukai ne miškai
ir ne upės
kur paukščiai negieda
kur padangė gaisais
raudonais nusidažius –
toks rūkas
o aš
žiūrėsiu
žiūrėsiu žemyn
į gelsvus ražienų rėžius
ir bandysiu suprasti
kodėl o kodėl
prie žemės taip traukia
tas kryžius
o debesie
tu sustok palūkėk
kiek tau dar
ranka
mojuoti
ir varnos praskrido
pasakė tik tiek
karrr karrr
ir viskas
beprotės
mojavau ir joms
maniau paims
nusineš į nežinomą šalį
o jos
skrido
nuplasnojo šalin
net nepažvelgė į mane –
bedalį
tai nors tu palūkėk
ant krašto priimk
tuoj užšoksiu atsispyręs nuo rūko
ir jei nesuprasiu
kas ir kodėl
bent paspjaudysiu vyšnių
kauliukais
