Atsargūs lietuviško kino apkabinimai

Atsargūs lietuviško kino apkabinimai

Aivaras Dočkus

Lietuviškus filmus visuomet dalinu į tris kategorijas. Pirmoji – tie, kurie be istorijos. Šitų žiūrėti beveik neįmanoma, o jeigu reikia apie juos rašyti – tikra kančia. Antroji – tie, kurių istoriją galima sutalpinti į pusvalandį arba net į ketvirtį valandos. Šitie dar pakenčiami, nors į pabaigą darosi nepatogiai nuobodu. Trečioji – su aiškia, konkrečia istorija. Ši kategorija pas mus rečiausia ir vertingiausia. Čia prasideda kinas, apie kurį įdomu rašyti. Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ priklauso trečiajai kategorijai.

Juostoje – dvi pradžios

Nors po ankstesnio šio režisieriaus darbo „Aš esi tu“ ypatingas lūkesčių peizažas neatsiveria. Tačiau, skirtingai nuo kai kurių kitų mūsų – ne mūsų kino menininkų, K.Vildžiūnas akivaizdžiai progresuoja. Ar tai stipraus užnugario (prodiuseriai Krzysztofas Zanussi’s ir Karlas Baumgartneris bei scenarijaus redaktorius Franzas Rodenkirchenas) įtakos pasekmė? Jeigu taip, kodėl gi – ne? Kontaktai su pasaulinio kino grandais dar niekam nepakenkė. Be to, atsakomybė įpareigoja kurti filmus ne pačiam sau ir draugų grupelei, o platesnei kino rinkai.

Filme – dvi pradžios. Pirmoji – šabloniškai informatyvi: štai kokie neramūs laikai, blogi dėdės įgrūda į mašiną trečią persigandusį dėdulę. Filmo pabaigoje bus deja vu, tik su kitais veikėjais.

Antroji – tikroji istorija prasideda nuo detalių – epochos, atmosferos, personažų. Titruose gali rašyti kokius tik nori veiksmo metus. Jei po to pasirodę vaizdai neįtikins, žiūrovas su tavimi į ekraną nekeliaus. Todėl „Kai apkabinsiu tave“ pirmasis apkabinimas – šokių aikštelėje. Anų laikų muzika, spalvos, mados. Dvi draugės prie staliuko. Bėda, jog čia kūrybinei grupei pritrūksta drąsos kokiems nors drastiškiems sakiniams, įvykiams. Istorija nebūtinai turi prasidėti taip ramiai, ir įžanga nebūtinai turi atlikti įžangos funkciją. Tačiau K.Vildžiūnui tikriausiai pirmaisiais kadrais svarbiau nesugriauti negu staigiai sudėti siužeto pamatus. Klaidingos statybinės medžiagos nulemtų iškilusią Berlyno sieną tarp žiūrovų ir personažų.

Trūksta visai nedaug

Todėl pirmoji scena – tarsi šiaip sau, dėl laikmečio pavaizdavimo. Jokių papildomų impulsų herojams nesuteikia ir įdomumo publikai į akis neįkrato. Bet kadangi „Kai apkabinsiu tave“ turi tvirtą siužeto rėmą, langas neiškrenta ir nesudūžta. Net kuomet panelės Rūta ir Auksė komfortabiliai šnekučiuojasi kiemelyje.

Kuriant augančią įtampą ir dramą, komfortas yra svetimkūnis. Žiūrovas negali jaustis jaukiai kaip kokiame masažo salone.

Geriausias pavyzdys čia yra Quentinas Tarantino. Jo filmuose gražiai susėdę herojai pusvalandį šnekučiuojasi apie orą, o ore tvyro tragedijos dvelksmas. Kažkas artinasi. O to kažko atidėliojimas ir yra tikroji kino jėga.

Elžbieta Latėnaitė ir Jurga Jutaitė neblogai susitvarko su vaidmenimis, tačiau vietomis atrodo, jog prieš mus šiuolaikinės merginos. Iki absoliučios įtaigos trūksta visai nedaug, ir tas milimetras per centimetrą trukdo įtikėti.

Labiausiai nesuprantamas personažas yra Andriaus Bialobžeskio Vladas. Tėvas, iš Tarybų Lietuvos atvykęs į Berlyną susitikti su dukterimi. Nujaučiantis, jog yra tik šnipų žaidimo marionetė. Norintis pamatyti dukrą ir nenorintis jos matyti sovietinių „žiurkių“ automobilyje. Neapsisprendęs. Pasimetęs. A.Bialobžeskis tokį ir vaidina. Tiksliau, vaidina ne gyvą žmogų, o statišką būseną. O tokio ir užjausti kažkaip nepavyksta. Neaišku, kas jis per vienas. Ši mįslė taip ir lieka neįminta, o charakteris nesukurtas. Nežiniukas. O juk jis – antras pagal svarbą personažas. Ir nuo jo vidinių virptelėjimų priklauso žiūrovų pojūčių temperatūra.

Gyvybiškai svarbios scenos

Giedriaus Arbačiausko „slidus“ tipelis Juozas Aleksandravičius kur kas gyvesnis ir įdomesnis. Štai čia tvarkingai paliekama erdvė spėlionėms – kieno jis pusėje?

Bet labiausiai pavykusio herojaus titulas atitenka Petrovui. Aktorius Aleksas Kazanavičius talentingai įkūnijo „kagėbistinį – enkavedistinį“ niekšelį specialiai melagystėms paplonintu liežuviu. Gražbyliavimo meistras kaip smauglys vyniojasi aplink pašnekovo kaklą. Kalbėjimo stilius toks budeliškai minkštas, jog prieš akis iškyla vaizdai, kaip šis žmogėnas ramiu veidu kankina sovietų priešus.

Žinoma vokiečių aktorė Margarita Broich gavo nedaug ekrano laiko. Tos keliolika minučių įrodo jos aukštą lygį. Tačiau didesnis atradimas – jos sūnus Francas. Taip pat vos kelios minutės ekrane, užtat – kiek energijos ir vaikiško nuoširdumo! Tos kelios scenos filmui gyvybiškai svarbios, nes įneša į šią liūdną istoriją nerūpestingo linksmumo.

Apsiriboja įvykių atkūrimu

„Kai apkabinsiu tave“ pasakojimo stilius lietuviškai lėtokas.

Dinamikos trūksta, ją kompensuoja įdomesni aktoriniai darbai ir neišvengiamas siužeto judėjimas į priekį. Šalutinių įvykių nėra, todėl jau filmo viduryje imi laukti, ką pasiūlys atomazga.

O ji patogi įtampos trileriui užsimegzti. Tačiau K.Vildžiūnas apsiriboja tiesiog nuosekliu įvykių atkūrimu.

O juk lemtingoji kelionė į finalinį susitikimą yra itin geras apvalkalas detektyvinei atmosferai supakuoti. Paklius Rūta į spąstus ar ne? Persimes žvilgsniais su tėvu ar ne?

Ši zona nepanaudota. Viskas išsisprendžia per greitai, kad būtume šokiruoti. Sukrėtimo nėra ir kai Rūta uždaroma policijos nuovadoje. Siaubas perduodamas monologo tekstu, bet ne išoriniais ir vidiniais lūžiais.

Dokumentiniai kadrai filmo pabaigoje? Galbūt jie ir neiškrenta iš konteksto, tačiau papildomų potėpių bendram juostos paveikslui nesuteikia.

Nepaisant minėtų trikdžių, „Kai apkabinsiu tave“ yra įvykęs filmas. Įvykęs kaip ir apkabinimas, kuris labiau šiltas nei šaltas. K.Vildžiūnas nuveikė nemažą darbą. Lietuviškas kinas vėl teikia šiokių tokių vilčių.

by admin