Atvėrė nepažintą tapytoją

Atvėrė nepažintą tapytoją

“Jakutsko uostas (1949).

RITA BOČIULYTĖ

Baroti galerija, tęsdama parodų ciklą “XX amžiaus Lietuvos dailės klasikai”, pirmą kartą Klaipėdoje pristato Kaune gyvenančio aštuoniasdešimtmečio dailininko Pranciškaus Poručio tapybą.

Tik nuotrupos

Parodos atidaryme, kuriame autorius nedalyvavo dėl prastos sveikatos, publikai jis buvo pristatytas kaip nepelnytai užmirštas, nepažintas ir nepripažintas Lietuvos dailės klasikas. Vis dėlto, ar ne per stipriai pasakyta intrigos dėlei? Juolab kad galerijos atsirinktų P.Poručio paveikslų ekspozicija palieka prieštaringus įspūdžius.

Šia apžvalgine paroda tarsi bandoma grąžinti dailininkui skolą už visus jo kūrybos metus ir “ištraukti” P.Poručio tapybą į dienos šviesą. Pristatoma dailininko kūryba (tiksliau – ilgametės kūrybos nuotrupos) nuo 1949 metų iki šių dienų.

Parodoje stengtasi atspindėti ir tapytojo žanrinę įvairovę (peizažai, figūrinės kompozicijos, natiurmortai), ir skirtingus kūrybos laikotarpius. Visa tai inspiruoja mintis ne tik apie neabejotinus dailininko sugebėjimus, bet ir autoritetus bei įtakas, kurioms jis tapydamas neatsispyrė. Taigi ekspozicija – marga, fragmentiška ir nevienalytė, lyg paveikslus būtų nutapęs ne vienas, o keli autoriai…

Parodos organizatorius dailininkas Isroildžonas Barotis, paklaustas, kur čia, jo nuomone, turėtume ieškoti paties tikriausio P.Poručio, parodė į kampą, kuriame sukabinti tremties metais nutapyti Sibiro peizažai – patys ankstyviausi dailininko darbai. Mat parodos autorius, būdamas vos septyniolikos, 1941-aisiais buvo ištremtas ir penkiolika metų praleido Sibire bei Jakutijoje, kur mokėsi dailės technikume. Ko gero, iš ten grįžęs menininkas sovietmečiu parodų salėse nebuvo labai laukiamas. Gal ir todėl jo studijoje Kaune, kuriame Šiauliuose gimęs dailininkas gyvena nuo 1965-ųjų ir garsėja kaip akvarelistas, dabar tiek drobių, kad nors vežimu vežk. Parodos rengėjai dūsavo, kad iš tokios gausybės labai sunku buvo atsirinkti dvi dešimtis nedidelių paveikslų parodai kamerinėje Baroti galerijos erdvėje. Juolab kad norėta apžvelgti plačiai…

Klasika, bet…

Pranciškaus Poručio paveikslai “Jachtos II” (1980), “Tėvo laikrodis” (1991) ir “Neringa” (2005). Algimanto Kalvaičio fotoreprodukcijos

“Klaipėdos” dienraščio paprašytas pakomentuoti P.Poručio tapybos parodą Klaipėdos Baroti galerijoje dailėtyrininkas Ignas Kazakevičius sakė:

– Ji atspindi menininko kūrybos kelią, kuris buvo gana vingiuotas: realistinis Sibiro periodas, paskui ieškojimai ekspresionistinėje lietuviškoje tradicijoje, kuri tuo metu buvo revoliucinga, paskui puoselėjama mūsų Dailės akademijoje. Autorius stengėsi būti toje pačioje srovėje.

– Kodėl šis dailininkas nebuvo pripažintas, įvertintas iki šiol?

– Galbūt čia svarbus tas faktas, kad P.Porutis gyveno Kaune. Nuo vilniečių, klaipėdiečių, kitų miestų tapytojų kūrybos kauniečių tapyba skiriasi tuo, kad jie sudaro ekspresionistinės, gaivališkos tapybos branduolį. O P.Poručio tapyboje nėra to, kas išskirtų jį iš kitų autorių. Jo darbai turi šiek tiek panašumo tai su vienu, tai su kitu dailės klasiku. Nėra to, kas “užkabina”.

– Tai kuo vertinga ši paroda?

– Bent jau man P.Porutis daugiau žinomas kaip akvarelistas. Baroti galerijos paroda, ko gero, vertinga tuo, kad jis parodytas kaip iš tikrųjų nepažintas tapytojas. Patys tapybos darbai kompoziciškai geri, nutapyti tvarkingai, bet tokia tapyba žiūrovo neveikia. Jos autorius neišsiskiria niekuo, kad galėtų būti įvertintas kaip geras tapytojas.

– Ko jam trūksta?

– Be abejo, originalumo. Kažkokios išraiškos priemonės dominavimo. Kad ir žaidimo su formatu, spalva, faktūra… Trūksta išgryninto ieškojimo. Gal netgi ieškojimo kelio. Nors matyti, kad menininkas tikrai ieškojo, stengėsi…

– Vis dėlto tai “gyva klasika”, ar ne?

– Klasika, bet ne gyva.

by admin