„Auros” šokis: neįprasmintos koncepcijos
Violeta Milvydienė
Kauno šokio teatro „Aura” kūrybiniai darbai gruodžio 6-ąją buvo parodyti ne tik jau tradicine tapusioje neįprastoje erdvėje – Dailės parodų rūmų salėje, bet ir ypač kamerinėje aplinkoje – vos 50-čiai susirinkusiųjų. Toks savotiškas reveransas šiuolaikiniu šokiu besidomintiems klaipėdiečiams.
Vyrauja abstrakcijos
„Interiors” (išvertus iš anglų kalbos – vidūs) – debiutinis teatro projektas, sukurtas šių metų lapkritį Bonoje kartu su Vokietijoje gyvenančiu čekų kilmės choreografu Karelu Vaneku, be to, specialiai rengtas Baltijos šalių kultūros metams minėtoje šalyje.
Skverbiantis į vidinę asmenybės erdvę, 26 minučių trukmės darbe bandoma atskleisti įvairius individų charakterius, perteikti skirtingas emocijas ir išgyvenimus.
Taigi spektaklyje nėra jokio konkretaus siužeto ar veiksmo, negana to, pradžia ir pabaiga – visiškai identiškos, tik pirmoji už antrąją atrodė stipresnė – vien tuo, kad suteikė daugiau žadančią viltį. Modernioji choreografija čia įprasta – vyrauja abstraktusis šokis, labiausiai besiremiantis improvizacija. Plastiniai sprendimai stereotipiški, nieko itin origi-nalaus ar labiau įsimintino. Saikinga leksika pateikiama subtiliai, estetiškai, maloniai nuteikia atlikimo precizika, bet tik tiek.
„Temos dėstyme” visa kompozicija suskaidyta į nedideles sceneles – solo, duetus, trio, – kurias keliskart suvienija sinchronizuotas grupinis penkių atlikėjų šokis. Mišriuose duetuose dominuoja kontaktinė improvizacija (ji aiškiai išgryninta, surepetuota), kai kuriuose fragmentuose išryškinama kvėpavimo technika. Daugelyje vietų apsiribota „parteru”, pastebimi keli pasikartojantys junginiai. Be to, juntamas gerai apgalvotas, organiškas trečiojo asmens „įsipynimas” į poros „narpliojamą” judesių „raizginį”.
Tarp visų trupės šokėjų ryškiausiai matoma Lina Puodžiukaitė, ne tik pasižyminti įspūdingomis išorinės formos savybėmis, bet išsiskirianti įtaigesne maniera, kiek platesnėmis plastikos galimybėmis.
Paveiki muzika ir vaizdas
Pasirinkta minimalistinė – gana monotoniška, ne itin melodinga – Alva’os Noto (vokiečių kompozitoriaus Carsteno Nikolai’aus slapyvardis) muzika galbūt diktuoja savitus niuansus, tačiau… Juk šiuolaikinio šokio kontekste garsai su judesiais dažniausiai specialiai nederinami, bet kai ši sintezė įvyksta spontaniškai, – kūno kalba įgauna ryškesnius atspalvius, tampa prasmingesnė. Ir čia būta tokių „netyčinių” momentų.
Paveikus apšvietimas (Markusas Beckeris) – papildant šokėjų judėjimą. Jis atlieka dar vieną funkciją: optinės apgaulės būdu šešėliai ant galinės sienos vaizdą padvigubina, taigi keletą akimirkų aikštelėje tarsi „bendravo” dešimt atlikėjų. Žinoma, ne ypatinga naujovė.
Imponuoja technika
Dar 2006-aisiais sukurtas spektaklis „Užrištomis akimis”, pristatytas tarptautiniame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis”, – dirbančio JAV vokiečių choreografo Johanneso Wielando ir „Auros” kūrybinio bendradarbiavimo vaisius.
Ši pusvalandžio trukmės kompozicija – tipiškai amerikietiškos stilistikos kūrinys, beje, tolygus pirmajam neišryškintos koncepcijos aspektu, tačiau imponuojantis sudėtingesne „grynojo” šokio technika, dar labiau – gyvybinga atmosfera bei pozityvia energija. Pakanka ir dinamizmo, ir tempo, ir judesio intensyvumo.
Lengvi kritimai, ekspresyvūs šuoliai, tikslūs suktukai, aukšti „batmanai”, koordinacija, ir tvirtas „aplombas” (iš pranc. kalb. – pusiausvyra), stiprios pėdos etc. – visa tai žavi ir byloja apie tikslingą klasikinio šokio įdirbį, atlikėjų pajėgumą bei įgūdžius, puikią ištvermę.
Taip pat svarbus energingos Michaelo Gordono muzikos interpretavimas, t.y. juntama muzikinių ir choreografinių akcentų dermė, nors ne visai aišku – jos siekta sąmoningai, ar tiesiog dažniau pataikyta? Kaip būtų, šiuo požiūriu kompozicija tik laimi, asmeniškai labiau priimtina ir regai, ir klausai.
Emociškai šalta
Pastarųjų metų „Auros” darbai parodė, kad teatras lieka ištikimas savo stiliui – nesiekia stebinti, juolab šokiruoti, nesivaiko efektų, pramoginių triukų, nenaudoja panašių „pigių” raiškos priemonių. Antra vertus, nepateisina kitų lūkesčių – nenuteikia, tarkim, savianalizei ar kažkokioms gyvenimo prasmės paieškoms, nesuteikia ir didelio dvasinio peno.
Pagrindinė mintis tarytum praslysta paviršiumi, lieka neįprasminta ir neišrutuliota. Gal ir nelengva vidinę būseną paversti konkrečia kūniškąja kalba, o ir tiesmukas vaizdavimas būtų pernelyg banalus, tačiau kaip, kur, kada ir kuo pasireiškia deklaruojamas skirtingų charakteristikų, įvairių išgyvenimų atskleidimas?
Jau įprasta manyti (kaip ir matyti), kad šiuolaikiniame šokyje jausmai nedemonstruojami, bet, pripažinkime, kai stinga dvasinio ryšio tarp atlikėjų (yra tik kūniškasis), o žvilgsnyje – visiškas štilis, veido mimika – visur vienodai santūri, trūksta ir akių kontakto, vidinė būsena tarsi užkoduota, impulsai nesiunčiami ir žiūrovui, arba jie negaunami… Pamažu darosi emociškai šalta…
Kad aureolė nušvistų
Nors trupė turi savąją aurą, nuoširdžiai dirbdama, kurdama ir ieškodama, berods, vien to nepakanka, – iškilo prasmingų pokyčių būtinybė.
Gal derėtų pabaigti užsienietiškų klišių vaikymosi etapą?
Gal verta pradėti temų, būdingų lietuvio mentalitetui, atspindinčių mūsiškę kasdienybę, gvildenančių artimesnes problemas, paieškas (neprošal būtų atsigręžti ir į Lie-tuvos kompozitorių muziką bei nacionalinę tematiką)?
Galbūt atėjo laikas pasitikėti savaisiais kūrybiniais gebėjimais ar sutelkti bendram darbui kitus mūsų šalies kūrėjus (yra tikrai vertų, bent jau ne prastesnių už kviestinius)?
Vienam tikslui – kad „Auros” aureolė nušvistų naujomis, prasmingomis spalvomis.
