“AXX 12” – naujalietuviškas kinas senbezdiško transo kelnėmis
Aivaras Dočkus
Gerai, kad komercinis kino festivalis AXX atsirado Lietuvoje. Gerai, kad pagaliau mūsų kino kūrėjams yra kur save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Gerai, kad į Lietuvą vertinimo baudžiamojon atsakomybėn patrauktas kultinis ekrano smogikas Emiras Kusturica.
Tačiau blogai, kai iš dviejų su puse valandų du trečdalius snūduriuoji. Blogai, kai tau už nugaros sėdintys asmenys po peržiūros keikiasi riebiau nei konkursinės juostos “Matvaju” personažai. Blogai, kai per galvą rėplioja klausimo “O kuo čia dėtas Kusturica?” vabalas.
Apie naujojo “liet-kino” savybes
12 filmų pagal kažkokios komisijos atrinktus scenarijus byloja štai ką. Mes, tai yra ateinantieji į lietuviško kino rinką, matėme ne vieną “popsinį” ir “nepriklausomą” filmą. Todėl jau mokame išradingai filmuoti ir stilingai montuoti. Žinome, kaip daryti “action” tipo pritraukimus kamera, kaip pažaisti stambiais planais, kaip sugreitinti ir palėtinti vaizdą. Suprantame, kokia svarbi muzika. Kartais pavyksta su teatro aktoriais susitarti, kad šie vaidintų prieš kamerą. Galime panaudoti animaciją ir tekstą už kadro. Jau pakankamai realiai imituojame avariją, tvarkingai dūsaujame mylėdamiesi. Tiek pozityvo. Jo pakanka startui…
Ir čia – negatyvo pinklės. Mus vis dar traukia ilgo monotoniško tautinio kino kadro žavesys. Tuščios pauzės, žvilgsniai, atsidūsėjimai. Žiūrovui viskas aišku, bet filmo autoriai tęsia ir tąso. Mes vis dar „pasinešę“ į absurdą, nelogiką ir avangardą. Be siužeto, be intrigos, tik su gailesčiu ir liūdesiu. Vis dar rašome scenarijus, pakartojančius kažkur jau matytas situacijas. Personažų dialogai vis dar atitolę nuo šnekamosios kalbos ir šlama literatūros vadovėliais. Aktoriai tebeintonuoja teatrališku akcentu. Bet baisiausias – idėjų badas. Tokių idėjų, kurios neprislėgtų neaiškios kančios svoriu, o vyniotųsi viena banga.
Geriausi ir blogiausi “egzemplioriai”
Šienausiu subjektyviai ir negailestingai. Kas įleido į ekranizuotinų scenarijų sąrašus “Zevago”? Duokite aštuntokui kamerą, aštuonių milimetrų juostą ir jis per vakarą susuks aštuonis filmus apie aštuonis banditus, kuriuos suviliojo ir pražudė gražuolės krūtys. Lakstyk pusnuogis ir šaudyk – še tau ir festivalinis filmas, už kurį vertesnė eilinė “rūsinė pornuchė”.
“Aistros kvapas” – absoliučiai beaistris. Dialogai iš skaitytų knygų ir matytų filmų. Tuščias laiko švaistymas su dviem aktoriais, kurie nelabai žino, kur papuolė. Iš pradžių – pretenzija į vakarietišką kiną, paskui – lietuviškas “ralio ralio” vaizdo ganymas su neva filosofine potekste. Kai nuobodu, ta potekstė subėga į užpakalį ir paskausta strėnas. Vienintelis “Aistros kvapo” privalumas – klaipėdietis aktorius V.Anužis jau žino, kuo teatras skiriasi nuo kino. Natūralokas vaidmuo.
Kažkodėl labiausiai “užvežė” J.Banio ir S.Tarvydo “Ponas pimpis”. Lengvai slystantis filmelis su padoriu siužetu ir neprastai komiška aktoriaus D.Kazlausko – Bružo vaidyba. Šmaikštūs dialogai, nulis noro pataikauti menui ir ironiška pabaiga. Ir – bene vienintelis komercinis filmas festivalio programoje.
Sąmojo pakanka ir kino anekdote “Tėvai ir vaikai”. Ironiškai šauta Tinto Braso novelių link. Su konkrečia istorija, neatbaidančiu montažu ir netikėta pabaiga. Minusas – lėtokai judanti scena prie stalo. Aktoriai kaip statulos, o režisieriui su operatoriumi pravartu kelis kartus pasižiūrėti “Paskutinį jaunikio išbandymą”. Dialogai, beje, irgi kiek „pritempti“.
Apie marazmą “Gimę nekalti” – blogai arba nieko. Jei iš pradžių nors erotiniu klipu pavadinti buvo negėda, tai pabaigoje išvis juokas užpuolė. Po iš lapo perskaityto teksto – Meksikos serialuose slėpkis.
Šventai ramus “viduriukas” su perspektyvomis
Pabaigai – apie tuos, kurie kaip zebrai, t.y. ir buvo kažkas sužadinančio smalsumą, ir stomatologiškai žiovulio skylę išgręžiančio.
E.Vėlyvio “Matvaju” sugrąžino kiną į gatves. “Sindikatą” pagrojo, pažaidė su tikrais ir tariamais lavonėliais ir keikėsi, kur reikia ir kur nereikia. Prievartavo, žudė, žaidė Tarantiną. Gangsteriškai montavo. Bet išėjo labiau juodojo humoro laida nei filmas. Per daug pamėgdžiojimo. Per toli nuo lietuviško kriminalo realybės.
I.Kurklietytės “Pašaukimai” nustebino estetišku filmavimu. Grožis iš buities, smulkmenų kalba, prikąsti liežuvį provokuojantys planai. Bet minties judesio mažai. Pavadinkime I.Kurklietytę lietuvišku P.Grynavėjumi.
“Cenzūra” pasiklydo tarp paprasto eksperimentinio kino ir lengvos erotikos. Kalėjimo prižiūrėtojas pažaidė su lapu. Moteris dejavo. Vyriškis dirbtinai ištarė kelis dirbtinius žodžius ir išnyko į titrus.
Iš “Eroto motto” liko tik supersėkminga animacija. Čia – didelis “respektas” kūrėjams. Beje, ir už montažą – šiai komandai reikėtų užsiimti vaizdo klipų gamyba.
K.Gudavičiaus “Perspektyvioje poroje” šalia neaiškių motyvų, meniško “nusitraiškymo” ir “bleksinčio” Adomaičio šiek tiek kasdieniško humoro aptikta. Nors šiaip – kam iš “bytavuchės” avangardą spausti?
“Food family”? Hamletai, kur mano žuvis? Užuomazgos buvo neblogos, bet vėliau – vieni nukrypimai nuo temos. Egzaltacija. Lietuviška jūra skardinėje. Abiturientiškos išleistuvės iš merginos į moters pasaulį.
Ir pagaliau gerbiamas Skirmantas Valiulis. Trigubas iksas narkotiniame transe “Dovana”. Daugybė triukų ir triukaičių, bet A.Rutkaus filmas – be jokių intrigos kelnaičių. Basa kvailybė. Ir paprastas kaip du centai Valiulis. Atperkantis tą paprastą komerciškumą, kurio trūksta visam šiuolaikiniam lietuvių kinui, užmigusiam suskilusioje pretenzijos į šedevrą geldoje.
