Baltame kvadrate žodžių nedaug
 |
| Daiva Molytė-Lukauskienė, Baltas kvadratas juodame fone, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006 |
Valentinas Sventickas
Dvi Daivos Molytės-Lukauskienės knygos – „Natiurmortas su gudobelės šaka“ (2002) ir „Baltas kvadratas juodame fone“ (2006) – išsiskiria kaip meno „daiktai“. Autorė ne tik poetė, bet ir dailininkė (knygose spausdinama gražių jos darbų), abiejų rinkinių dizainą kūrė kitas gabus dailininkas Algis Kliševičius. „Natiurmortas…“ buvo apdovanotas Knygos meno konkurse. O poetė pelnė Z. Gėlės premiją už geriausią poezijos debiutą.
Pritarčiau įsitikinimui, kad poezijos knyga turi būti graži. Kultūrą skleisti turėtume visais būdais.
Ir vieną, ir kitą knygą leisdama poetė nesilankstė leidėjams ir ekspertams, – galėjo jaustis oriai, jos rinkinių leidybą sutiko paremti Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybės. Gražu.
Kalbą apie rinkinį „Baltas kvadratas juodame fone“ pradėčiau nuo konteksto, gretinimų. Ko ši poetė nedaro.
Nerašo ilgų, daugiažodžių eilėraščių (o šiaip mūsų poezija tokia liga paserga).
Neįsileidžia į savo poeziją gyvenimo bjaurysčių, drastiškų vaizdų, šiurkščių erotinių scenų ir keiksmažodžių (šiaip, kaip matote, jų nestinga).
Nepateisina įsivaizdavimų, kad moters rašoma poezija turi būti atvirai emocionali, egzaltuota. Atlapas jausmingumas ir juoba sentimentai jai nebūdingi.
Tebus pasakyta ramiai – kol kas neturi visai savų intonacijų, motyvų, vaizdinijos (kai poetas atpažįstamas iš karto).
Pastaraisiais metais yra polinkis eilėraščiu papasakoti kokią istoriją, atsitikimą, randama būdų padaryti tai gražiai (pavyzdžiui, Gintaro Grajausko). D. Molytė-Lukauskienė kartais tai daro, bet retai, taigi priskirti jos poeziją šiai krypčiai netinka.
Dabartinėje poezijoje (ne tik) matoma autobiografiškumo tendencija (A. Marčėnas, J. Kalinauskas, J. Liniauskas, A. Baltakis…). Tokių ženklų ir „Baltame kvadrate…“ tikrai yra. Bet nesakyčiau, kad jie eksponuojami labai ryškiai.
Tūlas literatūros kritikas, žinodamas, kad poetė kartu yra dailininkė, tuoj pradės žiūrėti, ar jos poezija „tapybiška“ ir pan. Be abejo, ir suras to tapybiškumo, sakys, kad net eilėraščių pavadinimuose yra žodžiai „portretas“, „autoportretas“, „autobiografinė monotipija“. Bet prisiminkime, tarkim, Juditos Vaičiūnaitės arba Nijolės Miliauskaitės lyriką. Šitaip žiūrėdami greičiausiai pradėtume spėlioti, kad viena buvo grafikė, o kita tekstilininkė (nėrėja). Kiekviena meno rūšis turi savo kalbą, tad labiau pagrįsta būtų gilintis į tam tikrų meninių principų „migraciją“ skirtingus menus kuriančio žmogaus raiškose. Taigi mažesnė banalybė būtų sieti su daile ne atskirus D. Molytės-Lukauskienės eilėraščių motyvus ar vaizdus, o bendresnį jos poezijos ypatumą: statiško vaizdo kūrimą, beveik objektyvistiškų konstatavimų kalbą (eilėraštis „Tamsus autoportretas“).
Kaip tik konstatavimai, palyginimų intarpai, vos viena kita metafora atskiria šią poeziją nuo rėkiančios ir rankas grąžančios literatūros. Jos eilėraštis, turintis vos vieną kitą reiškinio vertinimo žymę, sako: taip yra, gal ir nelinksma, bet taip yra (eilėraštis „Pro vakarėjančią Juodkrantę“). Šitaip parašytas vienas geriausių eilėraščių „Dvi moterys“:
Nuotraukoje prie knygų
Dvi moterys motina ir dukra
Mano senelė ir mano mama
Manęs nėra
Dvi moterys motina ir dukra
Mano mama ir aš
Nuotraukoje prie knygų
Senelės nėra
P. 25
Taigi laikas pasakyti, kad lakoniška išraiška yra viena svarbesnių jos poezijos gėrybių. Kelias teisingas, nes lyrika ir yra trumpa intensyvi kalba.
… Taip šneki ar rašai, o žmogus paklausia: tai apie ką ta knyga?
Lyrikai netinka šitas klausimas.
Maironis: „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis…“ Ką, pasakysime, kad tai eilėraštis apie jūrą? Lyg ir teisybė, bet kas iš to, apie jo dvasią čia nieko.
Žinoma, yra, turi būti būdas atsakinėti ir į klaidinančius klausimus. Būsenos, vyraujančios poezijos knygoje, yra šioks toks atsakymas.
Kokios čia vyrauja?
Vienišumo. Nerimo. Netikrumo dėl žmonių ir pasaulio patvarumų. Kalbama apie gyvenimo praeinamybes, apie tai, kas laikina:
Viskas viena vienišiausia būtis
Telpanti mažoje rankinėje kurią
Laikysiu arčiau širdies arčiau širdies
Bet ir čia nesaugu jau nesaugu…
P. 10
Pakartojimų stilius, be abejo, tokių būsenų išraiškas stiprina. Praeinamybės įvaizdžiais tampa „vienadieniai lašalai“ (p. 37). Šiai zonai priklauso ir svetimumo, atskirtumo motyvai („Kitapus“), vaizdas „Anapus esi“ iš eilėraščio „Sutemos“.
Vienas įtaigiausių eilėraščių – „Melancholiškas etiudas“:
Kambarys – tavo urvas gėlėtais tapetais,
O tu pelė.
Žiūri į baltą, sniegu užklotą daržą,
Į medžius, į sausus žolių stiebus,
Keistas pėdas.
Meluočiau sakydama kitaip. Meluočiau.
Jau temsta.
Pūga užpustys tavo ilgesį,
Tik žalios akutės blizgės
Lango šviečiančioj nišoj.
P. 58
Ne pagal sakomus žodžius, o pagal eilėraščio jėgą galima nustatyti, kas poetą jaudina labiausiai.
Bet ar Daiva yra liūdinčioji, neturinti į ką remtis?
Ne. Jai svarbus artimųjų buvimas kūryboje. Tai mama, tėvas, senelė, „mano vyrai“, giminė.
Nenykstančių vertybių pasiuntiniai jos lyrikoje – ramunės, rūtos, krikštai, tėviškės vaizdas su vietovardžiais, pavardėmis, senais žodžiais.
Jos eilėraščiai sako, kad yra į ką įsikibti ir yra ką saugoti. Dėl to bendra rinkinio tonacija nėra tamsi. Nežinau, kas atsitiko, kad dabar atrodai keistas, tardamas tokius žodžius kaip humanizmas, harmonijos siekiamybė. „Baltam kvadratui…“ jų reikia.
Ši poetė galvoja apie knygos struktūrą. Pirmosios knygos skyrių vardai: „Rytas“, „Diena“, „Vakaras“, „Naktis“. Antrosios: „Taškas“, „Linija“, „Dėmė“. Ir išraiškingas pavadinimas „Baltas kvadratas juodame fone“. Kadangi viename eilėraštyje minimas Malevičius (p. 65), knygos pavadinimą būtų noras sieti su šio dailininko juodu kvadratu. Pati autorė sako, kad knygos vardą pasiūlė patirtas įspūdis: tamsa, baltas ekranas, suskambusi klasikinė muzika. Bet į spalvų gamą, savaime atsirandančią jos eilėraščiuose (kai knygos vardo dar nebūta), arba į kai kuriuos vaizdus verta pažvelgti. Tai „kasdienybės baltumos“ vaizdas eilėraštyje „Piešinys su laikrodžiu“, „balti mėnulio delnai“ eilėrašty „Žaibas I“, toks piešinys: „Du tamsūs taškai tolumoj / Balto sniego ir baltų debesų bangavime / Mano vyrai“ („Poledinė žūklė“). Knygos skyrių vardai „žaidžia“ eilėraštyje „Nuo taško iki tiesės“ – taškas esąs tiesės projekcija.
Tokios struktūrų interpretacijos supina tikrus dalykus ir „išsigalvojimus“ – čia kalbu ir apie autoriaus, ir apie vertintojų elgesį. Rinkinio skyrių vardai argumentuoti tikrai ne daugiau, negu lyrikai reikia.
Tarp raiškių knygos vaizdų – skalbinių ir prirašytų lapų sugretinimas (p. 34). „Vėjas kedena skalbinius…“ D. Molytės-Lukauskienės eilėraščiai – jau vertinimų vėjuose. Kas juos skalbia, kas velėja, kas lygina. Taigi – jau yra.
