Bandymas atverti giliausią žaizdą
Lietuvišką filmą „Emigrantai“ galima kritikuoti išsijuosus. Bet ši kai kuriose vietose tik medžiagą ilgametražiam darbui primenanti juosta turi širdį.
Aivaras Dočkus
Pakilimo takas – tikrovė
O kritikos ji nusipelnė už negrabiai sudėliotas siužetines linijas, kurios sunkiai įsiūtos į visumą, už mokykliškai studentišką mėgėjiškumą, banaliomis priemonėmis ašaras bandančias išspausti scenas, virstančias komiškais epizodais, už neišbaigtus, o kai kur net nepradėtus aktorinius darbus… Galima priraityti skyrių skyrius apie klišių klišes ir baksnoti į pavyzdžius, kaip nereikia kurti kino.
Tačiau Justino Krisiūno režisuoti „Emigrantai“ turi vieną itin svarų argumentą, kurio pasigedau daugelyje pripažintų ir apdovanotų mūsų šalelės filmų. Filmo kūrėjams tikrai skauda širdį dėl to, kas dedasi Lietuvoje. O tai pirmas žingsnis kuriant visavertį kiną. Ir, ko gero, laikant užantyje pastarųjų metų mūsų filmų kūrimo realijas, tai yra vienas svarbiausių žingsnių. Net šioks toks šuoliukas.
„Emigrantų“ atspirties taškas arba pakilimo takas – bauginančiai skaudi tikrovė. O tai jau savaime reiškia, kad tema sukels emocijas, kurios yra bet kurio dėmesio verto filmo pagrindas. Mes jau nebūsime abejingi. Štai čia ir klastingas klausimas: kas geriau ekrane – pritempti, pauzių ir beprasmybių prikaišioti poetiniai lietuviškos kinematografijos žaidimai, įvairiausios užsienio produkcijos adaptacijos, klasikos perdirbiniai ar tokia nepaprastai paprasta dramatiškai gyvenimiška istorija, artima kiekvienam iš mūsų?..
Pasirinko teisingą kelią
„Emigrantai“ žengia dar toliau. Filmas gali pasigirti konkrečiu siužetu. Taip pat aiškiomis konfliktų kryptimis, pakankamai skirtingais ir įdomiais personažais. Veikėjai pasižymi gana teisingais motyvais, juose verda įnirtingi vidiniai mūšiai. Scenarijus niekur nesustoja pailsėti tuščiam laiko užpildymui. Herojų istorijos pagal visus standartus juda į priekį, kad pabaigoje pasiektų aukščiausiąjį tašką.
O visa tai sėkmingai vyksta dėl vienos paprasčiausios priežasties. „Emigrantai“ turi dar vieną gyvybiškai svarbų kinui elementą – idėją. Šis elementas iškeliamas į pirmąjį planą bet kuriame pradžiamokslyje. Tai puikiausias įrodymas, kad J.Krisiūnas ir jo rokiškėnai (filme vaidina šio miestelio teatro aktoriai ir šiaip gyventojai) pasirinko teisingą kelią. Jie norėjo papasakoti apie emigracijos sukeltą neišvengiamą tėvų ir vaikų susvetimėjimą. Apie neįveikiamo atstumo išskirtus draugus bei įsimylėjėlius. Apie „iš ten“ trumpam grįžusius namolio ir lietuviškai kalbančius su „mandru“ anglišku akcentu. Apie valdininkus, kurie daugiau nieko neveikia, tik plauna pinigus ir maigosi su meilužėmis. Apie tuos, kurie priversti išvažiuoti, nes nebeturi kur trauktis. Ir apie tuos, kurie išvežami tarsi į Sibirą, nes dar neįgijo pasirinkimo teisės.
Natūraliai šmaikštūs ir juokingi
Kai kurie „Emigrantų“ herojų dialogai natūraliai šmaikštūs ir juokingi. Pasikartosiu – natūraliai. O tai labai sunki užduotis – priversti žiūrovą juoktis. Galima prikaišioti „negyvų bajeriukų“, kurie neveikia. O keli „Emigrantų“ epizodai ne tik šypseną sukėlė, bet ir smarkoka juoko banga per pilvą pliaukštelėjo. „Vieni geria iš džiaugsmo, kiti iš liūdesio, statybininkai… iš ryto“. Anekdotas buvo skeltas iš peties.
Viena netikėčiausių ir komiškiausių herojų – Lietuvos rusė. Štai čia toji smulkmena, tas nedidelis antraplanis atradimas, kurio taip pritrūksta mūsų scenaristams. Tik, aišku, charakteris nelabai išplėtotas, o juk galimybės čia beribės, kad ir siaurame herojei skirtame laiko langelyje.
Taip pat neverta smarkiai priekaištauti jauniesiems aktoriams. Ne vienas ir ne vienoje vietoje neblogai susidorojo, kurdami charakterius. O dar šauniau, kad laikėsi linijos – „svarbiausia nepervaidinti“. Tikrai ne visur pavyko, tačiau pastangos matomos plika akimi.
Puiki priežastis pabandyti
Dabar tamsioji dalis. Apie tai, ko nevertėjo daryti.
Pirmiausia – kam tie iki akių nuovargio pažįstami veidai ir vardai iš lietuviškų televizijos kanalų bei serialų, kuriuose metai iš metų jokių kokybinių viražų į priekį? Ar „Emigrantai“ ką nors prarastų atsisakę kelių garsenybių, iš kurių padoresnį charakterį sugebėjo sukurti tik Džiugas Siaurusaitis? Tikrai ne. Atvirkščiai – žiūrėti į talentingus rokiškėnus būtų nepalyginamai įdomiau. Pasakysite – triukas su žvaigždėmis dėl filmo populiarumo? Atsakysiu – nepadės. Nesuveiks. Ryškiai iškrenta iš tikroviškumo brėžinio tie „Emigrantų“ „emigrantai“.
Apie tai, jog „Emigrantus“ sunku vadinti FILMU, jau užsiminiau. Tai labai neprastos filmo užuomazgos, kurioms užauginti reikia tam tikro profesionalumo lygio. Giliausios duobės – neįtikinamas protestas prie savivaldybės, atomazga lietuje graudžiai pučiant dūdą ir pats finalas, teškiantis visą sumanymą į muilo operos vonią. Be to, daugelis charakterių tiesiog „kabo ore“, o režisūra… Na, bent jau ne blogesnė nei lietuviškuose televizijos serialuose.
Tačiau kritikuoti „Emigrantų“ kūrėjų nesinori. Jie nuoširdžiai norėjo parodyti tai, dėl ko nebegalėjo ilgiau tylėti. Signalas valdžiai. Pamokos jaunimui. Ir tai tikrai puiki priežastis pabandyti sukurti filmą. Bei geras paskatinimas kitiems nesėdėti sudėjus rankų.
Naujas filmas
Pavadinimas: „Emigrantai“.
Šalis: Lietuva.
Premjera: 2013 m. kovo 26 d.
Premjera Klaipėdoje: balandžio 20 d. Parodų rūmuose.
Žanras: drama.
Trukmė: 80 min.
Režisierius: Justinas Krisiūnas.
Prodiuseriai: Vaida Kanopaitė, J.Krisiūnas.
Aktoriai: Dovilė Butėnaitė, Karolis Leitonas, Simona Vaičiulėnaitė, Mantas Meškuotis, Neringa Sukauskaitė.
Scenaristai: J.Krisiūnas.
Operatorius: Marius Komičius.
Biudžetas: 200 tūkst. litų.
Siužetas: Filme su ironija ir sveiku humoru atskleidžiama skaudi šeimos tragedija. Jauna, perspektyvi mergina Monika planuoja savo dizainerės karjerą pradėti gimtinėje. Svajonėms pildytis padeda jos vaikinas Linas, kuris paliktas gyventi su močiute, nes tėvai emigravę į Angliją. Monikos sesuo Ugnė įsitikinusi, kad tik užsienyje gali susikurti savo išsvajotą, tobulą, pinigais persmelktą gyvenimą. Tuo metu mergaičių tėvas rašytojas, praradęs darbą ir nusivylęs savo valstybe, gauna gerą pasiūlymą dirbti vieno dienraščio redaktoriumi Londone… „Emigrantai” yra tarsi protestas prieš tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, kurioje emigracijos problema liečia kone kiekvieną šeimą.
