Bandymas būti…
 |
| Drąsi ir nepaklūstanti klasikiniams dailės kanonams, atliepianti postmodernaus meno tendencijas Agnės Jonkutės kūryba koncentruojasi į savirefleksiją, žmogaus bei kasdienių daiktų gyvenimo analizę. Roberto Gabrio nuotrauka A.Jonkutė. Iš serijos „Matinė šviesa“ (skaidrių rėmeliai, parafinas, 2001-2006). |
Ignas Kazakevičius
Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro galerijoje iki kovo 7-osios veikiančioje parodoje „Rytą“ menininkė Agnė Jonkutė pristato tapybos darbus iš ciklo „Facts of inexistence“ ir skaidrių projekciją iš serijos „Matinė šviesa“.
Apie pojūčius
„Agnė moka gražiai tapyti”, – galbūt pasakytų kažkas atėjęs į parodą.
„Na, ir kur čia tapyba, – pasakytų kitas, – paveikslai atrodo kaip fotografijos, be to, argi skaidres, projekciją galima pavadinti tapyba?”
Tapybos savoka gali būti plečiama, ją būtina plėsti. Mums įprasta tapyba pavargo save matyti nutapytą. Atsipalaiduokite, jau viskas nutapyta. Socialinė aplinka. Tėviškės kelmas. Saukos išnaros. Visokie grožiai ir banalybės. Abstrakčios drobės, optiniai virpesiai, pastozinė ekspresija. Onutės sapnas ir Mikelandželo orgazmas. Senamiesčio labirintai ir natiurmortas su stinta…
Dabartinė tapyba panašėja į būseną, į pokalbį apie pojūčius. Apie tuos, kuriuos galima išgauti teptuko brūkšenimu – taip pat.
Gali paliesti
Autorės įsitikinimu, norint išreikšti būseną nėra svarbu – tapyti, kurti instaliaciją ar performansą. Agnė juokiasi prisimindama, kad dar akademijoje gaudavo barti už tai, kad atsisako tapybai suteikti prioritetą, nekalbant apie tai, jog tapybai nebūtini dažai, nekalbant apie aliejinių dažų pakaitalus, kitaip tariant, už bandymą įvertinti tai, kas yra, buvo (yra?) nekvestionuojama…
Tapybą menininkė pasirinko dėl lytos savybių, kaip galimybę liestis prie kūrinio rankomis ir judesiu keisti nuotaiką, tarsi laidu perleisti susikaupusią įtampą… Čia, regis, ir slypi kartų ir iš kartos į kartą perduodama „situacija”. Vyresnės mokyklos atstovams tapyba tai visų pirma ekspresija, siautulys, mažų mažiausiai aktyvi išraiška. Be titrų, montavimo, foninės muzikos ir dublių. Kitaip tariant, „nepakartojamas kūrybinis aktas”. Argi?
Manau, kad tradicija turi likti kaip pajauta, kurią galėtume keisti ir jaustume keičiantis… Tapytojui, kaip ir kiekvienos sferos menininkui, svarbu judinti ne tik ranką, bet ir smegenis. Ši paroda – viena iš galimybių prisiliesti prie meno smegenų… Galimybė paklaidžioti kraujagyslėmis…
Įkvepia atmosferą
A.Jonkutė kūrybos ir kūrinių teritorija plečiasi ir traukiasi užimant ir išlaisvinant formą, kūrybos priemones, medžiagas… Kartais menininkė tai užkloja savimi, performansuose apsibrėžia kūno teritoriją. Tapyboje priemonės švelnesnės. Nes kas gi gali būti švelnesnis už teptuko plauką, ypač prieš tradiciją braukomą. Potėpiai drobėje ir projekcineje erdvėje. Potėpiai sau, naujo meno fanams, būsimų kolekcijų akcininkams…
Kuriama atmosfera parodoje pačiai Agnei turėtų padėti išgirsti, kaip atrandami motyvai, būsenų aliuzijos.
Esponuojamos parafininės skaidrės – tarsi skluoksnis, užpiltas laiko dulkių, permatomas, nepermatomas… Sluoksnis – parafrazė. Šluojanti dulkes nuo mums įkyriai meilių būties paminklų. O gal čia baisiausias monumentas yra toji Jonkutės pagalvė, užkamšanti mūsų regėjimų spragas ir ausis, ir burną, ir visa kita, kuo jausmus reiškiame. T.y., kaip šiuolaikinį meną suprantame. Regos čia nepakanka.
Projekcija parodoje – dinamikai ir aiškesniam matymui…
Pirmam pojučiui užtenka būti mistikui, antram jau nepakanka, tenka tapti tyrinėtoju…
Apie pagalvę
Kalbėti apie vienintelį objektą, pavaizduotą autorės kūriniuose – pagalvę? Ir pasakyti kad ji surenka mūsų raudas, svajones, sapnus… Dar seiles ir pleiskanas… Galbūt tam tikra prasme lydi nuo… iki…
Kas be ko, pagalvė yra pastovus, intymus, savas bet ne pagrindinis buities daiktas. Jis gali būti ir naudingas – juo galima pritvoti sugulovą, užsikimšti ausis, jei kaimynai ekspresionistiškai laiką leidžia. Be to, yra tapybiška – turi raukšlių, klosčių, šešėlių, įdubų ir iškilumų. Ji konfigūruojasi pagal jūsų norą ir galvos ypatybes. Dar pagalvė gali asocijuotis su orgijomis – skraido sau plunksnos…
Dar ją galime siuvinėti, o tai jau menų sintezė, patinka jums tai ar ne. Vadinasi, menininkė, iš prigimties būdama sintetikė, renkasi tokį pat objektą, kuris turi daugiau reikšmių, negu iš pažiūros regime ir negu čia išvardijau.
Apie skiepus
Lietuviška tapyba gripuoja, o Agnė Jonkutė jos skiepas… Ši paroda, jos koncepcija, mano straipsnis – visa tai galėtų būti skiepų komponentai.
Kita vertus, galite ir nesiskiepyti, turite teisę neišgyventi naujos tapybos egzistavimo fakto, jos skleisties, jos apžavų ir aksominių faktūrų. Nes sunku tai pajausti. Išlieka tik asociatyvus pojūtis, tarsi liežuvis glamonėja plikus jūsų sąmonės sąnarius, iki skausmo nugramdo, iki visų visų pažinimo linkių…
Galima sekti A.Jonkutės evoliuciją ir ieškojimus nuo pirmųjų pasaulio hiperrealistų. Galima galvoti apie tai, kodėl tokia tapyba Lietuvoje neprigijo. Tai ir neprigis Agnės tapyba, bet prigis Agnės menas. Bet ar išmokys toks menas pažinti kitokį meną? Gali būti. Verta pabūti valandą Agnės parodoje ir patikėti, kad tai nusėdo būtent šioje eskpozicijoje. Ir patikėti, kad nesitrauks, nes „priaugo prie kaulų”. Kaip Sauka, Marcinkevičius, „LT United”…
