Be pavadinimo
Kristina Jokubavičienė
Liudvikas Natalevičius – gerai žinomas ne tik Klaipėdoje, pristatinėti iš naujo jį lyg ir nereikėtų. Pretekstas – dar viena tapytojo paroda šiais metais, šį kartą surengta LDM Prano Domšaičio galerijoje.
 |
| Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais Liudviko Natalevičaius paveikslai kupini aistrų ir paslapties. |
Kuria intrigą
Tapytojo biografija standartinė, kaip ir kitų jo kartos dailininkų: 1975-1981 metais studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1981-ųjų gyvena Klaipėdoje, 1988 metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Galima tęsti – prieš dvejus metus sulaukė penkiasdešimties, dalyvauja parodose, tapo ir nutapė daug gerų paveikslų, darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje…
L.Natalevičiaus tapyba visada sulaukia kuo geriausių įvertinimų, o epitetai „tamsos meistras“, „lietuviškasis El Grekas“ tik padeda kurti intrigą aplink jo kūrybą.
Kitiems tapytojams nuolat prikišama, kad jie nesikeičia, neieško, nemodernėja ir kitokiais būdais nesivarto per galvas. Nesu girdėjusi, kad kas nors taip sakytų L.Natalevičiui, nors, pasižvalgius po pastarųjų metų kūrybą, galėtum sakyti, kad būtent jis yra didžiausias „stagnatorius“. Tuo tenoriu pasakyti, kad keitimosi faktorius toli gražu nėra tai, kas nusako kūrybos vertę.
Pats dailininkas, dažnai gal ir nesąmoningai, taip pat kuria intrigą, labai retai suteikdamas savo paveikslams pavadinimus. Bet ir tada, kai jie įvardijami, pavadinimas „Kompozicija“ ar „XXX kažkelintas numeris“ ne ką tepadeda žiūrovui. Pastarajam vis tiek tenka, remiantis asmenine patirtimi, racionaliai spręsti, kas galėtų būti tos paveiksluose pavaizduotos pavienės figūros ir jų grupės, arba nesipriešinant pasiduoti vaizdų sugestijai, sulėtintam kompozicijų ritmui ir šviesos bei spalvų dramai, vykstančiai prieš mūsų akis.
Kupini paslapties
Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais paveikslai kupini aistrų ir paslapties.
Iš juodos nebūties bedugnės kyla ir formuojasi plastiškos, apibendrintos figūros, kurių aptakūs siluetai nužymėti nušvintančiais gilių spalvų šuorais.
Jos kyla, palinksta, bendrauja be garso ir neskubriai, kaip sulėtintame kadre, skausmingai, kaip kaskart pasikartojančios mūsų gyvenimų tragiškos akimirkos.
Figūrose ar tik numanomose jų apybraižose, tirpstančiose juodumoje, netikėtai sužėri šviesos plotai – ta pasklida, minkšta šviesa neakina, neskaido formos, greičiau atrodo, kad ji veržiasi iš figūrų vidaus ar per jas, kaip mediatorius, iš tamsiosios gelmės.
Priverčia pajusti
Atrodo, taip gerai žinai istoriją: žinia, gimimas, mirtis, artimo neviltis, draugų užuojauta. Tai universalios temos. Jas galima konkretizuoti: Apreiškimas, kūdikėlio Jėzaus gimimas, Nukryžiavimas, Pieta, Šventųjų pokalbis…
Bet ar svarbu tiksliai žinoti, ką būtent turėjo galvoje tapytojas: Pietą ar vaiką apraudančią motiną? Jei taip, reikėtų jį paklausti.
Dabar tik numanome; numanymas žadina mumyse kažką skausmingai pamirštamą, sunkiai artikuliuojamą, nustumiamą kuo toliau. Numanymas verčia suklusti, ieškoti analogijų ir paralelių su savo gyvenimu, išdrįsti pažvelgti į savo potyrius, jausmus, į savąją „bedugnę“; galų gale susitaikyti su sava istorija, kurią turėsi pažinti iki galo.
Kaip to pasiekiama, juk čia tik drobė ir dažai? Keliais kontrastingais kelių spalvų potėpiais juodumoje, palinkusiais siluetais ar jų užuominomis, šviesa ir tamsa, net ir neįprastais formatais.
Tapyba beveik visada apgaulingai tokia pati, nekintanti savo esme, universali, priverčianti pajusti ir jausti. Ar ją tinka vadinti sakraline, tiksliau, ar ji galėtų būti šventykloje?
