Kai nori – nepasieki,
Ko trokšti – tą žudai,
Nes protas kai palieka –
Mirties nebebijai..
Kai skausmas veria širdį –
Ironija ginies,
Ir ciniku tampi įširdęs,
Kitiems juk – ne vis tiek…
Tau liepia – „Pasikeiski,
Kitiems toks netinki“
Kitų žmonių sukurtas,
Marionete pavirsti.
**
Ir kam iš vis gyventi?
Sėkmės nieks neparduos.
Beprasmiškos dvejones,
Vis vien juk užverbuos!
Kodėl nesigini draugais,
Tais – kur sielą tau prisiekė?
Pirkai juos tu – juk pinigais,
Užtat vienatvės pirkt nereiks.
Dabar blaškais likimo spąstuos,
Pabėgti nuo savęs juk nepavyks…
Pavergtas ir paskendęs noruos
Krenti vos sužeistas išsyk.
**
Nes norai – jie tušti,
Kai trokšti – nepasieki
Mirties nebebijai
Nebebijai savęs…