Berlynas – Klaipėda – Berlynas: sustoti negalima

KINAS

Berlynas – Klaipėda – Berlynas: sustoti negalima

Per „Berlyno kino dienas“ Klaipėdos dailės parodų rūmų salėje žiūrovų nestigo. Dariaus VAIČEKAUSKO nuotrauka

Ovidijus PETKEVIČIUS

Pagaliau ir Klaipėdos sinefilai sulaukė šventės savo kieme. Netrukus uostamiesčio Dailės parodų rūmuose pradės veikti kino klubas, kurio atidarymo nuojautą patvirtina ir tris dienas ten vykęs kino festivalis “Berlyno kino dienos”.

Ar čia esama sinefilų?

Kinas – mažiausiai mūsų mieste eksploatuojama meno šaka. Likę du “gyvi” kino teatrai eina populiariuoju keliu – ignoruoja elitinio kino gerbėjus, orientuojasi tik į “kasinius” filmus. Puikia, rafinuota kino įrašų produkcija negali pasigirti ir Klaipėdoje esančios videotekos, kurios galėtų bent iš dalies užpildyti šią nišą. Gali kilti klausimas, ar apskritai Klaipėdai reikia elitinio kino klubo? Tačiau, pastebėjus žiūrovų gausą mažųjų kino formų festivalyje “Tinklai” ar ką tik vykusiose “Berlyno kino dienose”, bet kokios abejonės išsisklaido. Belieka tik pasidžiaugti, kad ir nelepinami kino renginių gausa uostamiestyje esame išsiugdę smalsių kino gurmanų ratą.

Nuo… iki…

Ko gero, neatsitiktinai savotiškai kino klubo atidarymo uvertiūrai buvo pasirinkti vokiečių kinematografininkų darbai. Vokietijos kinas žavi audringa kino istorija: – vokiečių kino ekspresionizmas, kiek vėliau atsiradęs kamerinis kinas, o kita vertus besiritanti pornografinio ar pseudoistorinio kino banga šios šalies kino istorijos pradžiai suteikė nepakartojamų, individualių bruožų.

Jie pastebimi bei juntami ir šių dienų režisierių darbuose. Nepriklausomai, ar tai būtų nebylusis, ar garsinis kinas, jis visados išsiskyrė specifine vokiška dvasia su visais istoriniais vingiais, nuopuoliais ir pakilimais. Žymusis ekspresionistas Fridrichas Murno (F. Murnou) su drakulišku “Nosferatu”, Vokietijos kinematografo tėvas Fritcas Langas (F. Lang) su futurologiniu “Metropoliu”, legendinis Raineris Verneris Fasbinderis, savuosiuose šedevruose netradiciškai interpretavęs vokiečių kinematografe taip mėgstamą melodramą, ar nepaliaujantis fantazuotojas Vimas Vendersas (W. Wenders), angelų žvilgsniu matavęs “Dangų virš Berlyno”, – tik dalis vokiečių kino korifėjų. Jų kameros “parašė” ne tik Vokietijos, bet ir pasaulinę kino istoriją, jų darbai net ir šiandien įtraukiami į geriausių pasaulio filmų šimtukus ar net dešimtukus, lyg didžiausia vertybė analizuojami atskiri kino kadrai, montažas, kameros rakursai…

Žvilgsnis į Berlyną

Ne taip svarbu, kokiomis akimis žiūrėsime į Berlyną: V. Venderso angelų ar nebyliu avangardiniu Valterio Rutmano žvilgsniu. Vis tiek neabejotinai pajusime hipnotizuojančią ir kartu kiek bauginančią šio miesto dvasią, nes Berlynas – rezidencijų ir laikraščių miestas, prekybos ir menų miestas, tamsos ir nuolankumo, valdžios siekimo ir prieštaravimų miestas. Šiandien Berlynas yra visos Vokietijos po 1989-ųjų išgyventos kaitos ir tebeišgyvenamų kitimų miestas, tapęs ne tik sostine, bet ir miestu – simboliu.

“Berlyno kino dienų” metu ir buvo parodyti naujausi, pastaraisiais metais sukurti kino filmai, šių dienų požiūriu analizuojantys naująjį vokiškosios sostinės gyvenimo tarpsnį.

Su melancholija

Festivalio programą pradėjo Lenderio Haukmano 2003-aisias sukurtas “Ponas Lėmanas”. Nors filmo dėmesio centre – 1989 metai su savo permainingais įvykiais, vis dėlto galima atsekti ir praėjusio amžiaus pradžios vokiečių kinematografui (kaip ir tautai apskritai) būdingų tendencijų. Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, Vokietijos visuomenė kažkaip keistai sutriko. Infliacijos baimė ir nacionalinis pažeminimas vertė vokiečius vis labiau pasinerti į savaip iškreiptą individualizmą, užsidaryti savyje, fantastiškiausiose idėjose. Šiuos bruožus istoriškai išsaugoja ir ponas Lėmanas – savotiškas atsiskyrėlis Guru, nuo permainų besislepiantis ribotame narkomanų, gėjų, alaus gėrėjų ir kitų gyvenimo menininkų pasaulyje. Jie desperatiškai bando apsaugoti savo tvirtovę nuo bet kokių pasikeitimų grėsmės. Tipiškas kinematografinis apolitiškumo pjūvis. Filmo režisierius L. Haukmanas gana spalvingai perteikia lėmaniško pasaulio modelį, puikiai atskleisdamas “Kreuzbergo” (Berlyno rajonas – aut. past.), išgyvenančio ryškius pokyčius, atmosferą.

Vokiečių kinui dažnai nesvetima melancholija, kuri juntama ir R. V. Fasbinderio ir V. Venderso drobėse. Melancholija, nors pakankamai nuotaikinga, persmelktas ir Martino Gypkenso filmas “Mes” (2003 m.). Jame pasitelkus jaunąją dvidešimtmečių kartą, kurios egzistencija neretai susideda iš kovos su neveikiančiais cigarečių aparatais, piešiamas šiuolaikinio Berlyno portretas.

Tiltas tarp amžių

Vis dėlto įdomiausia “Berlyno kino dienų” dalis – savotiškas dviejų skirtingų kartų kino tiltas – “Berlynas: didmiesčio simfonija”. Pirmasis filmas sukurtas dar nebyliojo kino laikais – 1927-aisiais, antrasis – po daugiau nei septyniasdešimties metų. Tiesa, festivalinė publika anksčiau išvydo Tomo Šado 2002-aisiais sukurtą kino versiją. Didžioji šio darbo vertybė ta, kad buvo išvengta pirmosios filmo versijos kopijavimo. Nors į Berlyną jame tebandoma pažvelgti tik per kameros objektyvą, ir čia miestas “mumifikuojamas” tik nespalvotais vaizdais ir miesto garsais. Bet tai jau kitas Berlynas, su kita kosmetine kauke.

Be abejo, “Berlyno kino dienų” kulminacija galima laikyti Valterio Rutmano avangardinį (kaip buvo minėta, filmas sukurtas 1927 m.) kino eksperimentą “Berlynas: didmiesčio simfonija”, pristatytą Menininkų namų kiemelyje. Kaip tik šis darbas ir sulaukė didžiausio bei aistringiausio Klaipėdos sinefilų įvertinimo. Reikia manyti, ne tik todėl, kad šiam nebyliojo kino šedevrui pritarė “gyvas” muzikinis fonas ar sušilti padėjęs karštas vynas (derėtų pastebėti, kad šiuo aspektu mūsų sinefilai tiesiog lepinte lepinami – aut. past.)…

Vis dėlto net ir šiais videoklipų efektų klestėjimo laikais, žiūrėdamas Valterio Rutmano “Berlyną: didmiesčio simfoniją”, negali atsistebėti virtuozišku montažu, padedančiu sukurti nepaprastą didmiesčio dinamiką, tiesiog metrapolinį miesto ritmą, kuris vienodai pulsuoja, nepaisydamas, kokius metus rodo kalendorius.

Šia triukšminga fiesta (joje dalyvavo daugiau nei trys šimtai žiūrovų) “Berlyno kino dienos” dar kartą patvirtino mintį apie elitinio kino klubo atsiradimo ir egzistavimo būtinumą. “Berlyno kino dienos” – ryškus pirmasis šio klubo istorijos puslapis.

by admin