Bienalė „Rytoj yra dabar. Laisvė”:

Bienalė „Rytoj yra dabar. Laisvė”:

Rytoj yra dabar

L.Joekalda „Laiptai XX” veda į laisvę, kur ryškūs praeities pėdsakai. Trijų Baltijos šalių grafikos bienalė „Rytoj yra dabar. Laisvė” finišavo paroda Klaipėdos dailės parodų rūmuose, kur ją pristatė projekto vadybininkė J.Seredaitė bei jo kuratoriai I.Kazakevičius ir J.Rekevičiūtė.

Daugelis svajojame apie veiksmą ir jo perspektyvą mene ir darbe, veiksme ir žodyje, savo asmeniniame darže ir kultūroje. Dirbame ir kuriame šiandien, kad galėtume tą patį daryti rytoj. Daryti dar geriau ir šiuolaikiškiau, artima rytojui kalba. Todėl kiekvienas iš savo veiksmų tikimės atoveiksmio dabar ir šiandien.

Būties tai ar projekto koncepcija? Dar nepažvelgiau į Lietuvos, Latvijos ir Estijos grafikos bienalę „Rytoj yra dabar. Laisvė” iš perspektyvos. Galbūt į ją turėtų žvelgti kiti, o gal net pakišę projektą po didinamuoju stiklu išnarstyti po kaulelį… Kam jis skirtas, kokias vartotojų grupes aprėpia, kodėl toks, o ne kitoks, ir kuo skiriasi nuo kitų projektų…

Kūrė duotai erdvei

E.Rudinsko „Klajonės po platųjį pasaulį”. Ekspozicijos Klaipėdos dailės parodų rūmuose fragmentas. Priekyje – J.Galdikaitės objektas „Špūlė”.

Nesiruošiu nei girtis, nei pataikauti kam nors (mūsų kūrybinės grupės nariams? Rėmėjams?) ar „varyti” propagandinę agitaciją. Tik priminsiu, kad projektas vyko jau antrus metus iš eilės, o nuo šiol vyks kas dveji metai.

Per šį įtempto darbo periodą išplaukta į tarptautinius vandenis. Birželio 29-ąją mūsų bienalės autoriai bus pristatyti 3-iojoje tarptautinėje Sankt Peterburgo bienalėje „Baltosios naktys”, prestižinėje Maniežo erdvėje.

Kiekvienai naujai ekspozicinei erdvei yra ruošiama nauja parodinė koncepcija. Tai atspindi vieną iš bienalės tikslų – nepervežinėti tų pačių parodų iš vienos vietos į kitą, nekartoti kūrinių ir meno akcijų. Juk kiekviena vieta yra unikali, kuo nors įdomi ir intriguojanti, todėl reikia dirbti ne tik su menininku, kad jis sukurtų specialiai kūrinius projektui ir duotai erdvei, reikia dirbti ir su tų erdvių lankytojais.

Kaip žinote, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras negali pasigirti geromis ekspozicinėmis salėmis. Todėl čia esame priversti daryti ypatingus projektus, skirtus tik šiai erdvei, ir savo idėjas realizuoti kitose erdvėse.

Renkamės laisvę rinktis

A.Klemencovo videoinstaliacija suteikė galimybę žiūrovui paženklinti savąjį „Mesiją” – pokštelint jam štampu per makaulę. E.Vertelkaitės ofortas „Aštuoniolika su puse metų”. Egidijaus Jankausko nuotraukos

Man pačiam buvo staigmena, jog trims profesionaliems grafikams Evaldui Mikalauskiui, Jūratei Rekevičiūtei ir Eglei Vertelkaitei šauniai pavyko „meistriškumo klasės” su 14 moterų grupe Panevežio moterų pataisos namuose. Jų vadovaujamos moterys kūrė savo laisvės pasaulį oforte, akvatintoje ar linoraižinyje. Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius įamžino šio proceso akimirkas, o projekto prodiuseris Ričardas Rickevičius sumontavo pataisos namų gyventojų interviu videoseką apie svajones ir laisvės viziją.

Sakysite banalu – kalinių menas. Tačiau intriguoja žinia, kad nespėdamos pamokų metu klišes jos raižydavo draudžiamu laiku ir draudžiamomis priemonėmis ir savaitę laukdavo atvykstant mokytojų… Klausimas – kas laisvesnis, ar esantis nelaisvėje ir perteikiantis tik jos abstrakciją, ar buities „užkrautas” laisvu save laikantis menininkas, tačiau dažnai nesugebantis ir nenorintis „per save perlipti”?

Laisvę bienalėje buvo siūloma suvokti kaip laisvę klysti darant eksperimentą, laisvę suvokti klaidą ir nekartoti išmoktų tiesų. Kas gi yra laisva kūryba, jei ne sąmoningas atsisakymas savęs kartojimo, mokėjimo padaryti meno kūrinį? Rinktis galimybę suklysti reikia drąsos.

Ne tik geografija

Džiaugiuosi, kad jau nebe pirmą kartą pavyko surasti bendraminčių Vilniuje bei Kaune. Dailininkų sąjungos galerija, galerija „ARTima”, „Meno parko” galerija, E.Rudinsko „Grafikos” galerija bei Klaipėdos dailės parodų rūmai tapo mūsų partneriais.

Tik tokiu masteliu buvo galima išskleisti trijų Baltijos šalių ir svečių iš Sankt Peterburgo parodas. Menotyrininkė Aistė Virbickaitė teigė, kad „išskirtinis šio projekto, vykstančio trijuose Lietuvos miestuose, bruožas – kiek atsargus (jei ne atsainus) santykis su įvykių gausos (tik, deja, dėti lygybės ženklą tarp gausos ir kokybės būtų labai drąsu…) išpaikinta Vilniaus publika. Vilniuje vyko oficialioji projekto atidarymo dalis ir pirmoji bienalės akcija „Changing pictures – drinking art” (Besi-keičiantys atvaizdai – geriantis menas, L.Bondare, Latvija). Jos metu grafikos darbai, „pagirdyti” stipriu alkoholiu, įgauna ryškias spalvas ir aiškų atvaizdą… Tuo tarpu Kauno ir Klaipėdos žiūrovų laukė net keli įvairūs intriguojantys projektai ir akcijos. Taigi Vilnius, kaip ir dera sostinei, tapo lyg ir privalomuoju starto tašku, įdomiausias projekto dalis palikdamas kitiems miestams. Kad ir kaip man, vilnietei, būtų dėl to gaila, projekto organizatoriai elgiasi visiškai logiškai – Kauno ir Klaipėdos miestų publika džiugiau sutinka kultūrinius įvykius ir jaučia didesnį jų poreikį…“

Mesijo beieškant

Vilniuje siekdami kontrasto (su užnugaryje mirksinčia salonine daile) ir kultūrinės reakcijos, bienalės parodą eksponavome vilniečio akiai ir sąmonei jau įprastame salone.

Kaune renginių užderėjo daugiau. Menininkai čia aktyvesni, labiau susitelkę ir jiems svarbus noras tokiais išlikti.

Labai gaila, kad procese dalyvavo mažai klaipėdiečių – šį kartą tik Danutė Žalnieriūtė ir Algis Kliševičius (baigiamojoje projekto akcijoje „Viešas meno kūrinio teismas. Procesas. Apdovanojimai. Arba…“). A.Kliševičius taip pat kartu su J.Rekevičiūte sukūrė bienalės katalogą.

by admin