Bravo, „Camerata Klaipėda“!
 |
| V. Čepinskio, P. Geniušo ir „Camerata Klaipėda“ grojimas susiliejo į tobulą ansamblį. Nerijaus Jankausko nuotrauka |
Daiva Kšanienė
Gegužės 27-ąją daugelio lauktas smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir jo styginių ansamblis „Camerata Klaipėda“ vėl nudžiugino klaipėdiečius, surengdami įdomų, savitą koncertą. Jį praturtino ir papuošė dar vienas Klaipėdos publikos labai mylimas muzikas – pianistas Petras Geniušas.
Garsina uostamiestį
Klaipėdos koncertų salės veikla vis labiau įsibėgėja. Rengiamų koncertų įvairove ir gausumu prisodrintos afišos liudija aktyvėjantį koncertinį gyvenimą. Skirtingiausio muzikinio skonio klausytojams tikrai yra iš ko rinktis ir kuo džiaugtis. Tačiau klaipėdiečiai turi ir savo numylėtinių. Tarp jų – talentingasis smuikininkas V. Čepinskis ir jo suburtas bei vadovaujamas styginių ansamblis, dabar jau tiesiogiai susiję su Klaipėda, nes pavadintas mūsų miesto vardu – “Camerata Klaipėda”. Šis pavadinimas lydi ansamblį visose jo koncertinėse kelionėse po Lietuvą ir užsienį, nuolat klausytojams primindamas mūsų miestą.
V. Čepinskis yra užsiminęs, kad jis su ansambliu stengsis groti retai Lietuvoje skambėjusius arba visai nežinomus kūrinius. Šį pažadą ansamblio vadovas tesi. Trys iš keturių koncerte skambėjusių kūrinių Lietuvoje buvo atlikti pirmą kartą. Tai nepaprastai malonu ir pagirtina, nes dar negirdėtų kūrinių atlikimas plečia klausytojų muzikos pažinimą, teikia naujų meninių potyrių ir netgi rodo pagarbą publikai.
Pirmąkart Lietuvoje
Koncerto programa sudaryta labai apgalvotai; parinkti kontrastingi, skirtingų šimtmečių kūriniai (XVIII, XIX ir XX a.).
XVIII a. italų kompozitoriaus Antonijo Vivaldžio muzika daugeliui tikrai gerai pažįstama. Ją groja įvairių sudėčių ansambliai, orkestrai, solistai. Ne vieną šio autoriaus kūrinį savo repertuare turi ir Klaipėdos kamerinis orkestras (vad. L. Kuraitienė).
Vis dėlto V. Čepinskis surado ir koncertui paruošė iki šiol Lietuvoje negirdėtą A. Vivaldžio veikalą – Koncertą smuikui ir styginių orkestrui „Audra jūroje” (Es-dur, op. 8, Nr. 5). Tai buvo pirmasis kūrinio atlikimas Lietuvoje.
Trijų dalių koncerte „Audra jūroje” (Presto, Largo, Presto) atlikėjai ne tik perteikė naujus A. Vivaldžio muzikos niuansus, bet ir patys atsiskleidė kaip saviti, netradiciniai, savo požiūrį turintys šios muzikos interpretatoriai. (Juk palyginti dažnai grojama A. Vivaldžio muzika jau tarsi turi nusistovėjusius atlikimo trafaretus.)
Solistas V. Čepinskis ir 13 styginių ansamblio dalyvių grojo kaip vienas tikslus, gyvas organizmas. Jau pirmieji garsų šuorai, melodijų veržlumas salės erdvėje paskleidė džiugesį, šviesą. Greitosios kūrinio dalys (pirmoji ir trečioji) žavėjo įkvėptu solisto muzikavimu, virtuoziškumu, lengvu, lyg nežemišku skambesiu. Lėtojoje (antrojoje) dalyje įsivyravo lyrizmas, atlikėjų perteikiamas neįtikėtinai subtiliai, jautriai ir jaudinančiai. Apibendrinto (nesiužetinio) programiškumo A. Vivaldžio kūriniui „Audra jūroje” V. Čepinskis ir ansamblis suteikė ryškių spalvų, įvairialypių nuotaikų, tuo išryškindami kompozitoriaus sumanytą programą – romantišką audringos jūros paveikslą.
A. Piacolos atminimui
Po skaidraus, barokinio A. Vivaldžio Koncerto kitas programos kūrinys panardino į kitokių jausmų stichiją. Tai jauno, Argentinoje gimusio (šiuo metu gyvenančio JAV) kompozitoriaus Osvaldo Golijovo (g. 1960) kompozicija „Last Round” („Paskutinis etapas”) styginių ansambliui. Šis kūrinys Lietuvoje skambėjo taip pat pirmą kartą.
Koncerto vedėja Miglė Mosėnienė paaiškino, kad „šį kūrinį O. Golijovas parašė sužinojęs apie garsaus, talentingo argentiniečių kompozitoriaus, tango muzikos genijaus Astoro Piacolos (Piazzolla) mirtį. Kūrinio pavadinimą autorius pasiskolino iš vienos apysakos apie boksą; ji O. Golijovui tapo tarsi metafora, simbolizuojanti A. Piacolos sielos tvirtybę, galimybę dar kartą atgimti muzikoje”.
Ši kompozicija – tai pagarbos duoklė A. Piacolai, turinti akivaizdžių sąsajų ir su šio kompozitoriaus muzikos stiliumi, ir su tango ritmais. Kartu kūrinyje juntama ir psichologinė idėja: gyvenimo kova ir netikėtas pasitraukimas iš jo amžiams.
„Last Round” – dviejų dalių. Pirmosios dalies muzika perteikia sudėtingus įtūžio kupinos nevilties, vidinio pykčio jausmus, riksmą (sudėtingi, modernūs skambesiai, savotiški štrichai, garsiniai efektai, nervingas, neramus ritmas, ekspresija). Atlikdamas ją ansamblis parodė savo puikų susigrojimą, meistriškumą, visumos pojūtį.
Antroji dalis – tai visai kita emocinė sfera: „begalinis, nenutrūkstantis atodūsis”. Ji prikausto klausytojo dėmesį savo begalinio skausmo raiška, kančios proveržiais; gedulingai skambantys epizodai tarsi kalba apie sielos gėlą. Čia kolektyvas atskleidė nepaprastai gražų, sodrų savo ansamblio tembrą, skambesio kantileniškumą.
Idealiai jaučia stilių
Nuskambėjus O. Golijovo „Last Round” A. Piacolos atminimui, koncerto programos sudarytojai apgalvotai ir logiškai pateikė paties A. Piacolos (1921-1992) kūrinį – Koncertą kvintetui, kurį smuikui solo ir styginių orkestrui aranžavo pats vadovas V. Čepinskis. (Atliktas Lietuvoje pirmą kartą.)
A. Piacolos muzika šiuo metu yra labai populiari visame pasaulyje, mėgiama atlikėjų ir klausytojų. Kompozitorių daugelis laiko šiuolaikinės argentiniečių muzikos simboliu, nes jis savo kūryboje sugebėjo sujungti akademinės muzikos bruožus su aistringojo šokio tango ritmais, nuotaikomis. A. Piacolos muzika įkvepia jaunus kūrėjus, skatina sekti jo pasirinkto stiliaus bei muzikos kalbos keliu.
Koncertas kvintetui sukurtas neįprastai instrumentų sudėčiai: bandonijai, smuikui, kontrabosui, fortepijonui ir elektrinei gitarai. V. Čepinskis kvintetą aranžavo labai meistriškai, puikiai panaudodamas visas styginių galimybes. Klausant kūrinio, susidaro įspūdis, kad tai originalo pavidalas. Atlikėjai – smuikininkas V. Čepinskis ir styginių ansamblis, idealiai pajautę piacolišką stilių, kūrinį interpretavo raiškiai ir įtikinamai: siautėjo uždegantys ritmai, aidėjo išraiškingos, originalios intonacijos. Aistringus, šokio stichijos kupinus epizodus keitė lyriniai, bet taip pat prisodrinti vidinio jausmo ir gyvybės.
Sužavėjo publiką
Malonus netikėtumas klaipėdiečiams buvo ir XIX a. vokiečių kompozitoriaus Felikso Mendelsono-Bartoldžio (F. Mendelssohn-Bartholdy) įdomaus Koncerto smuikui, fortepijonui ir styginių orkestrui d-moll atlikimas. Pianisto P. Geniušo pasirodymas scenoje taip pat sukėlė klausytojų susižavėjimo reakciją. Nors šis kūrinys Lietuvoje skambėjo ne pirmą kartą, tačiau vis dėlto yra gana retai girdimas. Sunku patikėti, kad tokį brandų kūrinį kompozitorius parašė turėdamas vos 14 metų.
Trijų dalių Koncerte (Allegro, Adagio, Allegro molto) V. Čepinskis, P. Geniušas ir orkestras pasirodė kaip nepriekaištingi romantinės muzikos interpretatoriai, galintys autentiškai įsijausti į kupiną polėkio, audringo patoso, nuoširdžios lyrikos bei kantilenos stichiją. Virtuozinėms, bet kartu labai melodingoms kraštinėms dalims kontrastavo jautri, subtili, dvasinius niuansus „išsakanti” antrosios dalies muzika. V. Čepinskio, P. Geniušo ir orkestro grojimas susiliejo į tobulą ansamblį. Toks ansambliškumo pojūtis – labai brangintina savybė, atlikėjų meistriškumo įrodymas. Žinant, kokios meninės individualybės yra abu solistai – V. Čepinskis ir R. Geniušas, – dažniausia grojantys solo, jų ansamblio pojūtis tiesiog stebino. Tai aukščiausias muzikos suvokimo, meninio pojūčio laipsnis.
Iškili muzikos šventė pasibaigė, tačiau ji tęsis. Klaipėdiečiai žino, kad V. Čepinskis ir jo vadovaujamas styginių orkestras „Camerata Klaipėda” dar ne kartą apsilankys Klaipėdoje. Tad laukia ir ramiai, ir nekantriai.
