Būti trapia
Sondra Jokšė
 |
| Raimundo Urbono nuotrauka |
Daugelis kuriančių moterų bijo būti trapios. Niekas neturėtų įtarti, kiek joms reikia pastangų nutapyti paveikslą, parašyti knygą, pastatyti šokį ar tiesiog išversti romaną. O ką vaikai? Jie auga kuriančiosios prieglobstyje saugūs, sotūs ir laimingi. Nors galbūt ne visada taip, kaip atrodo pačiai mamai.
Tik ar paprasta būti stipria?
Žiūrėjau per TV laidą ,,Kūrybos metas“ apie seseris dailininkes Eglę ir Ievą Babickaites. Abi ištekėjusios, augina mažus vaikus. Eglė, auginanti du vaikus, kalbėjo apie kūrybos ir šeimos suderinimą, kaip jai sekasi pasiekti kūrybinės laisvės ir darnios šeimos pusiausvyrą. Jos mintis buvo tokia pati, kaip daugelio kuriančių moterų – niekam neįdomu, kiek pastangų man reikia nutapyti obelų žiedus, niekas to ir neturi žinoti. Tiesiog tai niekam neįdomu.
Ši mintis buvo dar vienas, gal dar ne paskutinis, bet jau arti to, lašas į mano širdies vandenyną, kuriame tarsi kūdroje kyla minčių burbuliukai – ne visada reikia slėpti savo nuovargį, pasimetimą, bejėgiškumą. Savo trapumą. Per mažai vietos mūsų kultūroje užima jaunos, kuriančios ir vaikus auginančios moterys. Dažniausiai jų apskritai nesimato, nes jeigu kuri, tu esi kūrėja, o tik kažkur toli, už storų užuolaidos klosčių ar nuleistų žaliuzių, tu keliesi per naktį šešis kartus, nešioji karščiuojantį, inkščiantį kūdikėlį ar apsiglėbus vaiką veji košmarą iš jo sapnų, nes jis klykia pramerktom, į tolį įbestom akim. O iš ryto tu vėl bandai sugrįžti prie savo minčių, tokių tolimų, nugrimzdusių, nors tiesiog fiziškai apčiuopiamų. Dažniausiai pavyksta tik tuomet, kai esi jau pavargus nuo kasdieniškos kasdienybės, nors juk nebereikia nei karvių melžti, nei skalbti, nei daržus kapstyti, kaip pasakytų mano močiutė – va mes tai dirbom. Tai turbūt net ne nuovargis. Bent jau ne šios rūšies. Tai tavo energija, kurią skleidi aplinkui ir sukuri draugišką šeimos būvį. Tai tavo energija, be kurios vaikai jaustųsi nereikalingi, vyras vis dar negrįžęs, nors jau seniai nusiavęs batus, svečiai kaip svečiuose, o ne kaip draugiabūvy, ir taip toliau.
Viską sukuria moters minčių energija. Ji nori toliau kurti, nesustoti, pasitraukti, įsigilinti į savo matymą, pojūtį, į savo raišką. Bet kada? Laiko trupiniai, o jei koks ilgesnis laiko tarpas ir nukrenta ant nosies, tai kaip dangaus gabalėlis ant kiškio uodegos. Bėgi, bėgi ir nebežinai kur ir nuo ko. Tik naudos iš to vėl mažai – ne taip ir ne tas nuveikta.
Ir staiga pradeda lyg kažko trūkti. Dažniausiai moteris sako sau – man trūksta talento, talentas viską pramuša, jis užvaldo, nustelbia visa kita. Net šeimą. Dažniausiai ši mintis yra ir kitų galvose. Vienas garbus mūsų kultūros vyras kalbėjo apie moteris kūrėjas iki santuokos ir kaip jos dingsta iš akiračio, atsiradus kūdikiui. Vienos dingsta negrįžtamai, anot šio pono, nelikus vidinės motyvacijos kurti, kitos vėl išnyra. Nors tokių mažuma.
Dabar daugiau išnyrančių, nes viešoji nuomonė formuoja naują požiūrį – vaikų priežiūra namuose irgi yra sunkus darbas, po kurio reikia pailsėti, sugrįžti prie savo mėgstamos veiklos.
Įsivaizduokite. Pavasaris. Atsikeliu septintą, išleidžiu vaikus į mokyklą. Tik uždarius duris prabunda pusės metų kūdikis, verkia, prikelia kitą, jau paaugusį, oho – dveji metai ir trys mėnesiai. Verkia abu. Aš dar linksma, nors kavos negėrus, o ir numigti posmelį valandos neatsisakyčiau. Dar viskas gerai. Savaitgalį kūdikis karščiavo, todėl dar tebesijaučia ligonis, o aš juk galiu suprasti. Reiktų iki dvyliktos pristatyti į polikliniką šlapimo tyrimą. Būtų gerai abiejų mažųjų. Kaip sugauti? Didesniosios sugaunu nesunkiai, bet mažoji niekaip nenori šlapintis į skaidrų dubenėlį. Laikau ir šiaip, ir taip. Rėkia. Jau keturiasdešimt minučių tupinėju apie dubenėlį, kad tik kokį lašelį įvarvintų. Nieko. Su švirkštu sugirdau 30 gramų arbatos. Kitaip negeria. Pripažįsta tik natūralų šiltą mamos pieną, nors ir su kavos nuosėdomis. Sugirdžiusi begrįždama prie kambaryje palikto dubenėlio pajuntu, kaip sušlampa mano pilkosios velvetinės kelnės. Nespėjau. Tiek pastangų šuniui ant uodegos. Reikia, po galais, pavalgyti. Tuoj pietūs. Viską pamiršusi, nes šiandien išsiblaškymas pasiekia pavasario temperatūrą, įsidedu sorų košės į dubenėlį, kuriame buvo saugomas didesniosios šlapimas. Soros plaukioja skaidriame skystyje ir jau norisi verkti. Viską išpilu lauk. Šlapimo nei vienos mažylės nesugavau, miego noriu, abi nerimauja, kažko reikalauja. Pasidarau kavos. Mėgstu ramiai išgerti savo rytinę kavą. Bet jau toli gražu ne rytas, o ir ramybės su žiburiu nerasi. Pradedu kažką nesustodama kimšti į skrandį. Fielding labai taikliai pataikė, kurdama Džonson su kiškučio ausimis ir riestu užpakaliuku paveikslą, – kažkas galvoje užstringa ir tu pradedi valgyti viską, kas po ranka. Aišku, psichologai tokį elgesį paaiškintų streso sąvoka. Bet juk nesvarbu, kaip galima aiškinti ir kokią teoriją pritaikyti. Aš pavasariškai atsipalaidavus, pro šalį plaukia vaikų reikalavimai, bet juk ilgai taip tęstis negali. Išverdu mažiausiajai košę. Pusė metų jau, turėtų pradėti valgyti ne tik mamą. Ji sučiaupia lūpas, o kai išsižioja rėkti, įkišu šaukštelį, ji pradeda springti. Ir tai tęsiasi. Grįžta vyresnioji dukra. Žiūri į mane. Susipykai su kuo nors, klausia. Ne, ne, lemenu, ir skruostais ritasi didelės ašaros – ji juk turi valgyti, ji juk turi valgyti, teisinuosi. Pati suprantu, kad neturi, gali iki metų tik mamos pieną čiulpti, bet šiandien man reikia žemės po kojomis. Reikia pasiteisinti, perleisti kitam, kad ir turėjimui, privalėjimui bent dalelę savo nevaldomo bejėgiškumo.
Ir tokie rytai ištinka daugelį moterų, auginančių mažus vaikus. Ir ne tik pavasariais. Kai norisi pasinerti, nutolti į knygos pasaulį, kaip darė viena herojė iš filmo ,,Valandos“, užsidaryti ir pabūti tik sau. Vidinė motyvacija kurti išlieka, tik kaip išlaukti, neišbarstyti savęs mažosioms namų dulkių dvasioms, nepasiklysti tarp kuriančios moters ir moters motinos? Vaikai užauga ir tampa mūsų partneriai. Partnerystė – puikus žodis. Pažadėtosios žemės horizontas.
Kaip išlikti nepriklausoma, išdidžia ir tapti trapia? Nebijoti būti trapia? Kai kurios kultūros moterys moka savo silpnumą, jautrumą paversti kūrybine kokybe. Tokios man atrodo esančios Vanda Juknaitė, Sintija Černiauskaitė, Jūratė Baranova. Vanda Juknaitė kalbėdama radiojo laidoje ,,Kultūros savaitė“ sakė, jog gyvenimas šeimoje vyksta užtamsintoj erdvėj, dygstančios pupelės erdvėj. Taip lyg ir turėtų būti. Paslėptas sakralumas. Bet juk žmogus, o ir moteris yra sociali būtybė, jai reikia bendruomenės akių, kuriose ji matytų save ir savo vaikus. Tiesa slypi žiūrinčiojo akyse. Šį principą galima pritaikyti tiek meno srityje, tiek ir socialinėje. Kartais reikia tik patvirtinimo, – tu gyva, tavo nuomonė reikalinga.
Daugiau motiniško diskurso viešojoje erdvėje. Tai atpalaiduoja, suteikia pasitikėjimo ir kitoms, kurios tarp košyčių, gryno oro vonių daugiaaukščio pašonėje su vežimu ir nuolatinio būdravimo trokšta paimti į rankas teptuką ar rašiklį ir nors netobulai, bet troškulį gaivinamai pabūti menininkėmis.
