Būtis trapi – būtis smagi

Būtis trapi – būtis smagi

Sigita Bartkutė

2006 metų antrąją pusę patys mažiausieji skaitytojai sulaukė dviejų Klaipėdos rašytojų moterų – D.Kudžmaitės ir N.Kepenienės – dovanų.

Dalios Kudžmaitės eilėraščių rinkinys „Vaikeli, ruoškis į kelionę!“ (išleido Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio biblioteka, Gargždai) deklaruoja siekį metaforiškai išdainuoti, išraudot tave, gimtine. Ši knyga yra tarsi rinkinio „Vaikeli, džiaugsmo vyturėli“ tąsa, ir, atrodytų, turėjo būti skirta jau paaugliams. Bet vis dėlto tai rinkinys, vėl skirtas ikimokyklinukams ir pradinukams.

Sudaryta „Vaikeli, ruoškis į kelionę!“ tik iš dvidešimt aštuonių kūrinių, sudėliotų į šešis skyrius: „Pro vėjo pirštus“, „Gimtinė supas“, „Mūsų draugužiai“, „Malda senolei“, „Žiemos laikas“, „Debesynų viešnia“. (Gaila tik, kad turinys apipavidalintas kaip dalykinio teksto planas.) Metaforiškai suvokta gamta, meilė tėvynei ir protėviams, vaikų gyvenimas – ar ne tokias skaitymo gaires siūlo šios antraštės? Atskirų kūrinėlių pavadinimai kalba ne tik apie jų patriotinę pilietinę („Kauburėlių šalis“, „Kad už juos gyvenčiau“), bet ir pažintinę, didaktinę ar gamtosauginę paskirtį – „Gintaro muziejuj“, „Nugalėki baimę, vyre!“, „Pirmoji raidė“, „Pikčiurna“, „Kuršmarių skundas“… Itin smagu perskaityti ir vaikiškai intriguojančius tekstų pavadinimus: „Kaip greit, lietuti, pasenai“, „Saulutės ligonėlis“, „Kačiuko sekmadienis“ ar „Žiemos arkliukas“, o radus tarsi ir neutralų aprašomojo pobūdžio žodį „Vasara“ be galo gera pasidaro, kad jis prabyla itin šviežiai:

Užmigsiu pirmadienį strazdo

lizdely,

Antradienį – uokse smalsaus pelėdžiuko,

Trečiadienį sparnas kregždutės

priglaus.

Jokios vasaros dienų skubos. Tik begalinė ramybė ir jaukumas. Tik gražios sąšaukos su „vaikiškuoju“ Stasiu Jonausku ar Samuilo Maršako „Įvairiaspalvės knygos“ „Žaliuoju puslapiu“… Ir be galo subtiliai ataidi S.Nėries „Alyvos“:

Ateis ketvirtadienis, medy

alyvos

Miegodama jausiu, kaip byra

ir byra

Žiedai jos ir lekia pro vėjo

pirštus.

Gal vaiko širdies D.Kudžmaitės eilėraštyje dar ir neužgaus giluminė nebūties metafora, bet skausmingai skaidrus žodžių skambėjimas jo sieloje tikrai kažką jau suvirpins… Kad trumpame lyriniame pasakojime vėl tik pradžiugintų mažąjį ir gerai jam pažįstamais judriais gyvūnėliais, ir gyvybiškai būtinu jam lakštingalos giesmės saugumu. Vis dėlto eilėraščio kulminacija šio D.Kudžmaitės teksto pabaiga netampa, o tai bet kuriam kūriniui nėra gerai.

Tačiau D.Kudžmaitė moka stebinti kitaip. Štai eilėraštis „Svogūnėlio laiškas” (p.25), prasideda lyg ir užuojauta – Svogūnėlis parašė/ Trumpą, žalią laiškutį. Tačiau baigiasi jis gana drastiškai:

Ir mama, susodinus pietaut

vaikučius,

Laišką įmetė tiesiai į šaltus

barščius…

Tokie staigūs nuotaikų posūkiai būdingi tik aptariamajai autorei. Lyriškai jautriai fiksuodama vaiką supantį pasaulį, ši poetė moka atlaidžiai šypsodamasi pasakyti, kad realybė, deja, yra pakankamai atšiauri. Kaip ir pats egocentriškas mažasis, kuris labai lengvai pažada, bet čia pat tą pažadą, paragintas į kelionę, atremia, nes randa „itin svarbų“ pasiteisinimą: Juk dar jauna motutė mano(…) arba – Nueisiu, bet kokie raudoni/ Serbentai sodo pakrašty… („Yra pasauly šaltinėlis“ – p.51) Vaiko pasaulio ir trapios būties laikinumo, skaidraus komizmo ir tyro altruizmo pagavomis patraukia D.Kudžmaitės eilėraščiai „Kai iškepa saulė duoną“, „Dienele dienele“, „Dešimt broliukų“ – žolei paglostyt,/Ašarą šaltą žibutei nušluostyt (p.38) – ir kt. Eilėraščių rinkinyje „Vaikeli, ruoškis į kelionę!” labai ryškios opozicijos: iš vienos pusės – šilumos, jaukaus buvimo džiaugsmo, vasaros gausos, o iš kitos – alkio, skausmo bei mirtinai geliančios žiemos. Net „Žiemos arkliukas“ neišbaido ledinio nejaukumo, tada apėmusio vaiką.

Visiems mažųjų poetams sunkiausia kurti patriotinės bei pilietinės tematikos tekstus. Blankūs jie ir D.Kudžmaitės rinkinyje – ypač eilėraštis „Kad už juos gyvenčiau“ (p.18). Prarandama šiuose kūriniuose konkrečios, žaismingos, jaukios, skambios ir altruistiškai skaidrios personifikacijos jėga – D.Kudžmaitės poezijos koziris. Juk koks smagus su savo mažais vaikiškais džiaugsmais yra kad ir eilėraštis „Kibirkštukai“ (p.14). O įsipareigodama kalbėti už kenčiančius, už išėjusius D.Kudžmaitė ima ir praranda savo individualų poetinį balsą. Tačiau šiai kūrėjai toks išsisakymas yra autobiografiškai būtinas. Šį jos įsipareigojimą privalome itin gerbti. Tad tuo apie knygą „Vaikeli, ruoškis į kelionę!“ ir baigiu. Svarbiausia juk, kad D.Kudžmaitė vėl prabilo knygele – tegu savo išore man ir pernelyg kuklia.

Visai kitoks Nijolės Kepenienės rinkinys „Baltosios žąsytės pasakos“ (leidykla „Libra Memelensis“). Visai kita ir šių pasakaičių reklama – vien knygos pristatymo vakaras suteikė be galo daug teigiamų emocijų ne tik patiems mažiesiems, bet ir jų tėveliams bei potencialiems seneliams. Ir parodė neišsenkamas šių pasakaičių interpretacijų galimybes – vienaip pasakaitės skambėjo sekamos pačios autorės, kitaip skaitomos aktoriaus Aleksandro Šimanskio, dar kitaip kuriamos kartu su autore klausytojų. Paradoksalios ekscentriškų pasakaičių improvizacijos galimybės – jau N.Kepenienės kūrybos fenomenas. Vėlgi jose neprarandant ir be galo subtilaus moteriškumo, ir magiškos trapaus būties grožio pajautos. Juk ir N.Kepenienės pasakaičių adresatui būtinas jaukus saugumas – ne tik D.Kužmaitės. Bet tas saugumas gimsta jau ne tikrovėje, o prie mažojo prisiglaudus jo žaislui – Baltajai Žąsytei… Tegu teturinčiai tik pjuvenų pilną galvelę, bet užtat šnabždančią mažajam apie buvimo grožį ir smagumų snapeliu, kimštu net šilkinėmis nosinaitėmis… Kaip reikia patiems mažiausiems tų šilkinių nosinaičių šnarėjimo į ausytes – ypač laukiant miegelio, nes juk koks nors Ilgapirštis Storalūpis Niektauza Blerbys tik šast ir nutveria sapnelį (p.3). Tačiau jei toks ar kitoks personažas neapsivyniotų vaikų sapnelių aplink kaklą, tai nebereikėtų ir „Baltosios žąsytės pasakų“…

Amžinasis gėrio ir blogio konfliktas ir šiose N.Kepenienės pasakaitėse sprendžiamas tik šmaikštaujant – ne kovojant prieš bloguosius personažus kam nors kitam, o pačiam neigiamam veikėjui sudarant itin palankias sąlygas susinaikinti blogį, slypintį tik jame pačiame. O kai tai neatsiejama dargi ir nuo uostamiesčio realijų, mažasis skaitytojas privalo suprasti, kad viską, kas yra jame negatyvu, galima įveikti tik pačiam. Net ir tada, kai tikslas – mūsų valdžia… Bet jei to tikslo sieksi net per Ievos Simonaitytės biblioteką – su gestu kepurę žemėn tėkšt ir dargi prašymu – Duokit man (…)visas knygas apie (p.45) – tai kaip neįvyks stebuklas…

Stebuklai – visų pasakų esmė. O N.Kepenienės kūrybos stebuklai suaugę ir su daugiaplanėmis pasakaičių potekstėmis, ir su pačios autorės neišsenkančiu optimizmu. N.Kepenienė, matyt, net ir kapinėse vietoj kryžių mato tik pliusus – pasak vieno Zadornovo kalambūro… Ir antra… Ji tokia universali, kad savo rinkiniu „Baltosios žąsytės pasakos“ mane visai pribaigė. Pasirodo, kad N.Kepenienė dar ir puiki dailininkė (o kad turi ir gerą muzikinį išsilavinimą, žinojome anksčiau), nes net ir aš jos piešinius suprantu…

Paėmusi į rankas pačias naujausias N.Kepenienės pasakaites iš pradžių lyg ir nieko naujo nesuradau, ką buvau suradusi jos rinkiniuose „Po riestainio saule“ ar „Džiovintas debesėlis“. Autorė, atrodė, jau „išmokta atmintinai“… Nonsensiška būtis, milniški ar bisetiški „triukai“, mašiotiškai paprasti veikėjai ir jų išradingi vardai, tik N.Kepenienei būdingas apokaliptiškumas ir jau minėtasis optimizmas, gimę tik veikti vaikiškų knygų personažai… Ir vis dėlto šios N.Kepenienės pasakaitės vėl verčia stebėtis ne tik pasakotojos sugebėjimu prakalbinti negyvus daiktus bei surasti jiems pačius išradingiausius vardus (arba kaip tik juos, pačius įprasčiausius, paversti stebuklingais), bet, sukūrus tokią daugybę mirgėte mirgančių pasakaičių personažų, verčia stebėtis autorės sugebėjimas nepažeisti jų ir viso pasaulio veikimo logikos. Uždaroje erdvėje veikiama vienaip, o miške – jau kitaip. Mažąjį N.Kepenienė mato tik kaip mažąjį, gyvūnėlį tik kaip gyvūnėlį, žaislą palieka žaislu, boružėlei padovanoja dar vieną tašką, o fantazmą vėlgi priverčia veikti vėlgi tiktai kaip fantazmą…

Tai kas N.Kepenienės knygoje naujo?.. Nieko ir viskas. Tiesiog visai naujos – naujo turinio pasakaitės, kupinos tiek gyvenimo, tiek apskritai būties smagumo… Tokio smagumo, kad net aš skaitydama užsikvatodavau kaip pamišusi – pvz., kad ir pasakaitę „Niektauza virėjas“… Žinoma, gal mažieji joje visai neras to, ką radau aš, – mano ir mažųjų gyvenimiškos patirtys labai skirtingos. Bet be galo azartiška savo pasakaičių žaisme bei subtilia ironija – ne veltui šilkinėmis nosinaitėmis kimšta – N.Kepenienė gali nusivesti „už pavadėlio“ kiekvieną skaitytoją. O juo labiau kad veda ji visus tik į didįjį kultūros vyksmą – jums vėl atsivers ne tik Š.Pero, Milno, Biseto, O.Milašiaus ar mūsiškojo P.Mašioto skaitytų knygų vaizdai, bet ir mokslo, ir muzikos, ir šokio stebuklai ar ir elektros stygiaus (net XXI amžiuje!) problemos…

Kuo dar keri mane N.Kepenienės „Baltosios žąsytės pasakos“? Tiksliau – į ką dar nesu atkreipusi skaitytojų dėmesio, kai rašiau apie kitas šios autorės knygas. Ogi į tą, kad, būdama pakankamai kandi įvairiems pasipūtėliams („Trys ligoniai ir išsipildymo viralas“ – p.10) ir negailestinga kitiems kenkėjams, N.Kepenienė vis dėlto gyvojo pasaulio neskirsto tik į gerą ar blogą. Naujausiame N.Kepenienės pasakaičių rinkinyje ypač gražiai „reabilituotos“ žiurkės – kad ir pasakaitėje „Kaip žiurkiūkštis parvedė iš miesto elektrą“…

O daugiau nei ką cituosiu, nei ką rašysiu. Skaitykit savo mažiesiems patys. Tiek D.Kudžmaitę, tiek N.Kepenienę. O tiems Jūsų „berniukams žirniukams“ ir „mergelėms pupelėms“, kurie jau patys skaito, šias knygeles tiesiog padovanokit. Neapsigausit ir patys daug džiaugsmo gausit. Tik gramatikos ir kitas klaidas ištaisykit – gerų vaikų knygų redaktorių Lietuva juk jau nebeturi?..

by admin