Čarlzas Bukovskis

Čarlzas Bukovskis

Ričardo Šileikos nuotrauka

Karpos

geriausiai atsimenu savo senelę dėl visų jos karpų.
jai buvo aštuoniasdešimt, o jos karpos – didžiulės.
negalėdavau atplėšti akių nuo tų karpų.
ji atvažiuodavo į Los Andželą kiekvieną sekmadienį
autobusu ir tramvajumi iš Pasadenos.
jos kalbos būdavo visad tos pačios:
“aš jus visus palaidosiu”.
“tu manęs nepalaidosi”, sakydavo mano tėvas.
“tu manęs nepalaidosi”, sakydavo mano mama.
tada mes sėsdavom sekmadienio pietų.
jai išvykus, mama sakydavo,
“man bjauru, kaip ji taip kalba apie visų palaidojimą”.
o man patiko.
kad taip sėdi visa nusėta karpomis ir grasina palaidoti mus visus.
o kai ji valgė pietus, žiūrėdavau, kaip maistas keliauja jos burnon,
ir matydavau jos  karpas.
įsivaizduodavau ją, einančią į tualetą
ir besišluostančią užpakalį, ir galvojančią,
aš juos visus palaidosiu.
faktas, kad nepalaidojo, buvo netgi liūdnas man.
vieną sekmadienį jos čia tiesiog
nebuvo, ir sekmadienis buvo  kažkoks nykus.
kažkas kitas turės mus palaidoti.
maistas irgi neatrodė skanus.


mergina mini sijonėliu, skaitanti bibliją už mano lango

Sekmadienis, valgau
greipfrutą, mišios baigėsi rusų
ortodoksų bažnyčioje į vakarus.
ji tamsi rytietiško gymio,
didelės rudos akys čia pakyla nuo Biblijos,
čia vėl į ją įsminga. maža raudonai juoda
Biblija, ir kai ji skaito,
jos kojos vis juda, juda,
ji šoka lėtą ritmišką šokį
skaitydama Bibliją…
ilgi auksiniai auskarai;
dvi auksinės apyrankės ant rankų,
ir, atrodo, mini kostiumėlis,
rūbas apglėbia kūną,
kaip šviesiausias įdegis rūbas,
ji sukasi taip ir anaip,
ilgos gelsvos kojos įšilusios saulėje…
niekaip nuo jos nepabėgti,
visai ir netrokštu…
mano radijas groja simfoninę muziką,
kurios ji negirdi,
bet jos judesiai tobulai susilieja su simfonijos ritmais…
ji tamsi, ji tamsi ji skaito apie Dievą.
Aš esu Dievas.

***

yra blogesnių dalykų nei būti vienam
bet dažnai reikia dešimtmečių norint tai suprasti
ir dažniausiai kai supranti būna per vėlu ir nieko nėra blogiau
kaip
per vėlu.

***

viena geriausių Lorkos eilučių
yra
“agonija, nuolat agonija…”
prisimink tai, kai traiškai
tarakoną ar
keli skustuvą prie
gerklės
arba prabundi ryte
veidu į
saulę

Iš anglų kalbos vertė
Žydrūnas Drungilas

by admin