Čiaupas

Proza

Čiaupas

Juozas Šikšnelis

Parašyti novelę apie banalius buities dalykus nepasisekė nė vienam net pripažintam novelistui, o man, nors per nagus plienine liniuote daužyk, maga. Ir tai, apie ką knieti papasakoti, ne buitiniai santykiai, kur tarsi pelenuose gali sužibėti koks perlas ar deimančiukas, nelygu kieno santykius rengiesi paviešinti, o daiktas. Neužtenka to, vandens čiaupas, kurio paskirtis – be priekaištų tarnauti žmogui! Ne savo, o šeimininko valia leisti ar neleisti vandenį. Ne lašėti, ne ūkti, ne kaukti ir panašiai. Daiktas turi būti su garantija, kad, sumokėjęs penkis, dešimt ar šimtą litų, kurį laiką nejaustum jį turįs. Arba atvirkščiai: kas rytą atėjęs į vonią atsikratyti vakarykščio sunkumo, akimis švelniai nuglostytum jo chromuotą paviršių, kad čiaupas, sušildytas tavo žvilgsnio, atgytų ir net atsakytų į šypseną.

Spausk nespaudęs, bet poezijos su visais metodais, mokyklomis ir priemonėmis čia mažoka. Vonios čiaupas tegul savo forma panašus į kažką gyvą, tegul ir sukelia tam tikras asociacijas, kuriomis mėgsta žaisti nesubrendę poetai, man buvo tik išmoningai susuktas gabalas metalo su sriegiais ir gumine tarpine, kol vieną kartą ėmė ir nepradėjo lašėti. Kentėjau dieną, antrą, savaitę, mėnesį ir, pritrūkęs kantrybės, ėmiau knibinėti. Intelekto suvokti tokį sudėtingą mechanizmą, savaime suprantama, pritrūkau, todėl, priekaištaujant šeimai, visam butui užsukau vandenį ir čiaupą su charakteriu arba su defektu nunešiau parodyti Česiukui, kuris savotiškai išmanė visus mechanizmus. Nuo varžto iki kompiuterio. Žodį „savotiškai“ pavartojau neatsitiktinai, nes Česius, neilgai užtrukęs, iš tiesų atrasdavo ne priežastį, o daikto broką. Matai, sakydavo liūdnai linguodamas galva, vokiečiai (arba japonai, anglai, prancūzai, amerikiečiai), o apie tokį niekutį nepagalvojo. Ir negaišdamas imdavo gręžti, kalti, taisyti, net virinti metalą. Daiktas po to dar kurį laiką veikdavo, tik praradęs savo estetinę išvaizdą, nes meistras jį negailestingai murdydamas ne tik nudraskydavo dažus, bet ir aplipindavo įvairiausiais priedais.

Česius glaudėsi nuo anų laikų stebuklingai išlikusiame taros supirktuvės paviljone, kuris buvo kiaurai vėjo perkošiamas – metalinis karkasas apkaltas medžio drožlių plokštėmis, bet meistras sėkmingai gynėsi nuo šalčio, nagingomis rankomis sukonstravęs keletą šildytuvų. Juos išvydęs gaisrininkas būtų apsiverkęs vietoje ir pamiršęs išrašyti baudos kvitą. Kaimynai, gyvenantys aplink išdygusiuose daugiaaukščiuose, neturėjo blogos akies ir ne tik toleravo Česiuko buvimą, bet ir užtikrino egzistavimą. Keistuolis, gyvenantis pašonėje, nekėlė problemų, atvirkščiai, jas sprendė, todėl žmonės tempdavo jam visus sugedusius padargus. Pataisysi – grąžinsi, neišdegs – išmesi. Bet meistras, suvirinimo ar kitokiu aparatu neįveikęs defekto, net ir šeimininko paakintas išmesti agregatą į netoliese stovintį šiukšlių konteinerį, neskubėdavo su juo atsisveikinti, todėl daiktai paviljone kaupėsi geometrine progresija, kol vieną dieną stirta, sukrauta iš senų dviračių, dulkių siurblių, skrudintuvų, vaikiškų vežimėlių, automobilių duslintuvų, sparnų, bamperių ir kitokių rakandų bei jų dalių, nepasiglemžė po savimi meistro. Vaikai, netoliese žaidžiantys savo žaidimus, išgirdę pagalbos šauksmą, greičiau dejonę, pakvietė suaugusius ir išvadavo Česiuką.

Čiaupas buvo dar iš sovietinių laikų, rusiškas ar baltarusiškas, o meistras mėgdavo pabrėžti: štai ruskis mokėjo gaminti, be pričindalų, užtat kiek laikydavo! Bet vos paėmęs į rankas nelaimingą čiaupą, paskelbė nuosprendį: nieko nėra amžino. Gal kaip nors… pradėjau neryžtingai. Niekaip! Nukirto Česiukas. Nieko negaliu padėti. Metalas išsinešiojo. Žodis patiko, nes meistras įpūtė negyvam daiktui dvasią: metalas nešiojasi, kol išsinešioja. Nepatiko esmė. Kur gauti kitą čiaupą, nes namuose sėdi nesiprau-susi ir negėrusi šeimyna ir kalendama dantimis laukia mano ryžtingų žygių. Nieko negaliu padėti, skėstelėjo rankomis dar kartą Česiukas, pas mane visi čiaupai europietiški. Negi jūs savo lobyne nerasit? Nusistebėjau, apžvelgdamas paviljono erdvę, pripildytą įvairiausių rakandų. Ką aš žinau, pasikasė pakaušį meistras, chmmm… Žinojau, nebuvo brangininkas ar nejautrus pasipūtėlis, galėjo – iš karto puldavo padėti žmogui. Šį kartą buvo kažkoks neryžtingas. Gal trauma atsiliepė? Negi visi, dar nesulaukę, kol priims į Europos Sąjungą, jau pasikeitė čiaupus? Bandžiau pajuokauti, bet nepasisekė, nes meistras tik pažvelgė liūdnai ir kaltai šyptelėjo. Visai sutrikau ir jau rengiausi keliauti sau, kol galop išgirdau: palauk valandikę. Ir Česius dingo stirtų bei piramidžių labirinte. Dar ne visai parsidavėm Europai, atsidusau su viltimi. Buitis mane užknisa. Kitam gal malonumas mojuoti santechniko raktu, sukiojant čiaupus, veržles, taisant spynas, lygintuvus, dulkių siurblius, reguliuojant televizijos antenas, krapštant skutimosi mašinėles, valant dujinės viryklės degiklius, bandant prikelti užmigusią kompiuterio programą ir taip toliau. Visi šie darbai man – tai bandymas atsiprašyti mirusio. Pardon, skamba drastiškai. Kitaip nemoku. Daiktas yra negyvas pats savaime, o tas laikas, kurį jis nepriekaištingai atlieka savo funkcijas, negali būti vadintinas jo gyvybės amžiumi. Tiesą šnekant, jau susipainiojau, nes jei jis veikdamas savaime yra negyvas, tai koks tampa sugedęs? Gerai, darykim išlygą, kuri su sveiku protu neturi nieko bendro, ir tarkim, jog daiktas, iš ko bebūtų pagamintas, kol nepriekaištingai veikia, turi kokią tokią, bet dvasią. Ne žmonišką, o daiktišką – geležinę, plastmasinę, medinę substanciją, sąlyginai vadintina daikto dvasia. Kai sugenda, dvasia išgaruoja. Sutinku su visais priekaištais ir iš kalno bandau atsiriboti nuo psichiatrų, kurie bandys mane priglobti, bet pasvarstykim ramiai, be emocijų: jei daiktai tampa mūsų savastimi, ar jie negali nors trupučiuką tapti gyvais? Ar pagalvojote kada nors, ką gūdžią naktį veikia jūsų šaldytuvas, kai niekas nevarsto jo durelių?

O kėdė, kurios neslegia jūsų užpakalis?

Indai, kurių neriebaluojajūsų valgiai?

Grindys, kurių nemindžioja jūsų kojos?

Ką rodo veidrodžiai, kuriuos japonai vadina pažinimo simboliais?

Naktį iš visų jūsų daiktų tik viena lova turi užsiėmimą. Tiesą sakant, dieną ji neturi ką veikti.

Viskas atrodo paprasta, jokios poezijos. Juk daiktai sukurti tarnauti žmogui. Kažkada vietoj jų tą juodą darbą galingiesiems atlikdavo gyvi žmonės – vergai, vėliau tarnai. Bet jei sutiksime su fantastų prielaida, kad virš mūsų yra daug tobulesnė robotų civilizacija, tad nesunku suvokti, kad tie, lemiantys mūsų likimus, į mus, žmones, ir gyvus, ir su dvasiomis, žiūri lygiai taip pat kaip mes į daiktus – kol gyvas, tai yra veika, tol turi kažką tokio, o suklupo ir viskas išgaravo. Nė mėlyno dūmelio neliko.

Čiaupo problema tapo globaline, aiman! Tarpvisatine, net nežinau termino tokio lygio apibrėžimams, bet dar kartą sakau: mane užknisa buitiniai nesklandumai. Spjautum į viską ir eitum, kur akys veda. Tik į kurią pusę? Kur nėra va tokių tarpgalaktinių problemų, kurių smaigalyje varvantis čiaupas. Ne nosis, o čiaupas. Anot Česiaus, išleidęs dvasią. Nors tiesiai jis to ir nesakė. Bet galima buvo suvokti tarp eilučių. Sekant čia beriamas mintis, nesunku pastebėti, jog pezėjimas yra nesunkus užsiėmimas, užuot ėmus į rankas santechniko raktą ar, galop, paskyrus tam šimtą kitą litų, pradedi pezėti apie tarpvisatinius nukrypimus. Nesunku susekti, kad tie nukrypimai atsirado čia pat, tavo galvoje. Bet tiek to, nes vinguriuodamas tarp majų, šumerų, egiptiečių ir kitų senųjų civilizacijų piramidžių, sudėliotų iš visokiausio šlamšto, išnyra Čekiukas ir, užkabinęs petimi kažkokį rakandą, vos spėja atšokti į šalį. Pažiūrėjęs į triukšmingai krentančius žemėn daiktus, tik liūdnai numoja ranka ir ištiesia čiaupą. Kaip čia jums švelniau pasakyti? Neapsidžiaugiau pamatęs jo rankose daiktą, kurio taip troškau: čiaupas buvo ne naujas, savaime suprantama, nes Česiuko kromelis nebuvo „Senukų“ filialas. Meistras man tiesė rūdžių dėmėmis nusėtą čiaupą. Vienintelis. Ir veikia. Žiūrėk, kažkodėl sušnabždėjo patylomis ir, pridėjęs prie lūpų vieną galą, papūtė. Pasigirdo gūdus ūkimas – tokių garsų pilna mistinėje muzikoje. Mane nukratė šiurpulys. Bet kad jis…Surūdijęs? – užbaigė meistras. Jerunda. Tuojau pat nuvalysim! Ir iš tikrųjų, keletas miklių judesių ir čiaupas jau paslaptingai sušvito chromo patina. Beliko sumokėti sutartus dešimt litų ir džiaugti pavykusiu sandėriu. Jei ne tas mistiškas ūkimas, kuris nejuokais išgąsdino. Bet santūrus žmonos komplimentas, grįžus namo ir prisukus į vietą čiaupą, atpirko viską.

Pradžioje minėjau ir dabar kartoju, kad rašyti apie smulkius buitinius nesusipratimus yra beprasmiška, nes čiaupe poezijos neįžvelgtų net industriją apdainuojantis poetas. Tik ne mano čiaupe. Keista, bet žmona, pastebinti dulkelę ten, kur jos net su mikroskopu neįžiūrėsi, nekreipė dėmesio, kad užsuktas Česiuko čiaupas ima dūsauti. Tarsi būtų gyvas ir apgailestautų. Neperdedu, galiu parodyti psichiatro pažymėjimą jog esu pilno proto, bet kiekvieną kartą, nusiplovęs rankas ar veidą, ir užsukęs čiaupą, girdžiu jo atsidūsėjimus. Gūdžius, savotiškai melodingus tarsi iš mistiškos muzikos kūrinio. Tokį garsą čiaupas išleido, kai į jį papūtė Česiukas. Ėmiau net galvoti, kad tada meistras įkvėpė negyvam daiktui dvasią. Bet ar gali taip būti? Žmona girdi kito diapazono garsus, todėl nieko nesako apie Česiuko čiaupą, o aš, tegul ir su tam tikra baime, kenčiu. Savotiškai įdomu, o jeigu vieną dieną tie neartikuliuoti garsai virs man suprantamais žodžiais? Juk kartais taip norisi su kuo nors pasikalbėti!