Alfonsas Jonas Navickas
1. Laukiant Donelaičio
Žėrė žarijas į veidus
Diena saulės nekantri
Užsimiršt niekam neleido
Upė slėniai atviri
Donelaitis dar negimęs
Dar pasaulyje baugu
Dar nėra tikros tėvynės
Su darbais ir be vargų
Dar nėra aukštos bažnyčios
Ant kėlimo prie namų
Dega dar ir miršta gryčios
Tarp karų marų ilgų
Bet tauta iškėlė vaiką
Rodė Prūsijai: sūnus!
Duokit dar truputį laiko
Kad pažadintų ir Jus
2. Tolminkiemyje
I. Pas Donelaitį
Saulė tirpsta horizonto akivaizdoj.
Donelaičio bičiulis atveria duris
Ir išeina, amžių numintu taku.
Jisai matė prirašytų daug popieriaus
Lapų su metų šventėm, būrų darbais;
Gėrybėm. Ir vachmistro kirčiais.
II. Dienos pabaiga
Juoda vakaro skraistė
Pridengė
Kaitriąją Saulę.
Bet
Dar vis eina diena
Palei kleboniją.
Paukštis palydi ją
Pasišaukdamas: „Ai! Donelaiti!“
III. Žiburėlis
Jau ir mėnuo ruošias įžengti.
Žiburėlis.
Grįžo prie stalo.
Ten, kur buvo rašomi Metai.
IV. Šešėliai
Šešėliai, likę kadaise ant vieškelio,
Tankiai sustoja
Aplink Donelaičio bažnyčią:
Jie dabar saugo šį kraštą.
3. Prūsų giria
Ramybė buvo jos kilnioji elnė,
Apsunkę šakos
Plaukiančios virš žemės.
Keli taurieji paukščiai
Ir kelios nusidriekę vagos,
Jos saugojo vandens lobyną.
Takus šakotus mėgo skruzdės,
O voverės ją žvalgė
Nuo aukštųjų medžių.
Ilgais kamienais bėgo lietūs,
Tai priminė
Gyvybės pradžią.
Iš pilko laikmečio, per sniegą,
Ji ir dabar į žiemą brenda.
O pavasarį, su karta jaunąja,
Žaliai pakilus atkeliauja.
Ir sako mums, kad turinti tiek metų
Kiek šiemet būtų Donelaičiui!
4. Pavasario laiškas iš Prūsijos
Ant lango stiklo laišką rašo lietus dygsniais auksiniais
Ir aš jau guluosi į pravirą žiedlapių burną
Žolė apkasais nukeliauja iki karo kadais paskutinio
Iki trobesio buvusio senojo pono ir būro
Ak ir paukščių klausyti toks didis atsiveria noras
Ir kraitėje marių žuvų daug jaunų pamatyti
Ir laivas nuplaukia plačiąja maria toks aukštas ir doras
Kokį noris dabar įsigyti
Ak skaitykit šį laišką dideli ir lyg vabalėliai mažyčiai
Kurį rašė lietus ir aš savo gailiajai žemei nubudęs
Dabar laikas tai toks kad nieko negalim pamiršti ir tyčia
Donelaitį Metus ir tvirtą narsų Žemaitišką Būdą
5. Donelaičio Metai
Varnos kelia juodą skarą
Ten, Tolminkiemy už vartų.
Jaučia jos ką nors negero?
Donelaitis… apibartų!..
Poema jau parašyta. Lapai
Stalčiuose sugulę.
Išgyvent drauge jiems teko
Žodį Jo. Kiekvieną būrų.
Čia, Pavasario linksmybės,
Vasaros darbai sukloti.
Supa Rudenio gerybės.
Žiemos rūpesčiai eiliuoti.
Žvelgia jie visi iš knygos
To, gyvenimo jau būto.
Donelaitis! Jis neklydo!
Metai Jo vis buvo. Budo.
2011 12 30
Epilogas 1765–1775 Metams
Ak, ir einu per Lietuvą, per žaliąjį kraštą,
Per kančią, per savo ir būrų gyvenimą gimęs.
Menu, tada dar nebuvo šio kilniojo rašto,
Bet hegzametras pakluso man, žodį pažinęs.
Tad mano Metus imkite, juos dailiai skaitykit,
Kaip glaudė kadais ta žemė manoji ir tautos.
Tegu jūsų taurina sugrubusias sielas; išgykit,
Širdyse, mintyse, ir Naują savo gyvenimą šaukit!
2012 01 02
Pavasario rytą
Ritai
Pavasario rytas. Veidą paglosto
Saulės lengvoji ranka.
Lydi vėjo švelnumas ir juokas,
Ir meilė pirmoji greita.
Klasė lyg veidrodis, stalas,
Knygos, dienos pažymys.
Poezija, proza, signalas,
Kad tiesą savaip gyveni.
Draugų artuma nepranyksta;
Prie lango vėl žydi gėlė.
Bendrumas, šviesa, bičiulystė,
Ir būtiną laiką lydės…
2012 03 19
Trys karaliai
Prisiminimas
Tūkstančiai dūžtančių yrės
Sniego pasaulių dangum
Vartėsi vėjai ir skyrės
Tolumos savo vidum
Kilo pelėdos iš urnų
Daužėsi kūnais varpai
Skrido paukščiai į rūmus
Šaukėsi žemė kapais
Kelio žvaigždė nepabūgo
Kraupiąją naktį žėrėjo…
Ėjo karaliai per pūgą…
Ėjo į tolį Nuėjo…
1947 metai
