Gintaras Grajauskas
Daiktai, kurie primena
Dviratis 
Alio BALBIERIAUS nuotrauka
Tiesą sakant, jų yra trys – vienodi kaip trys vandens lašai sulankstomi dviračiai, tamsiai mėlyni, juodais plačiais ragais. Kai važiuoji tokiu, jautiesi išdidus, lyg sėdėtum už „harlio“ vairo. Atrodo, ir patys dviračiai jaučiasi mažumėlę išdidūs, net kiek aristokratiški; kai stovi atmetę raguotas galvas mūsų verandoje, jie primena elnius. Jie visai paprasti – be jokių įmantrybių, be daugybės pavarų, be visokių blizgučių ir amortizatorių, kuriais taip žavisi paaugliai, minantys savo modernius mechanizmus. Ten jau visai kita dviračių gentis, akivaizdžiai laikanti save ne elniais, o kalnų ožiais.
Pirmąjį dviratį nupirkau žmonai už honorarą, grįžęs iš knygų mugės Turine. Jį tuoj pat išmėgino sūnus – jam vienuolika, pats pedalų mynimo metas. Apsuko keletą ratų ir kategoriškai pareiškė, kad daugiau ant savojo „kalnų ožio“ nebesės – jam skubiai reikia tokio pat dviračio, kokiu važinėja mama. Teko visai giminei susimesti gimtadienio dovanai.
Paskui, žinoma, įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: žmona gavo algą ir padovanojo man dviratį – šiaip, be progos. Dabar jų trys – ir tai kartais kelia minčių apie šventąją Trejybę arba skalbimo miltelius „trys viename“, priklausomai nuo nuotaikos.
Savaisiais „harliais“ dažniausiai važinėjame visi sykiu – kartais savo malonumui, kartais iki parduotuvės ar turgaus. Šiltais vasaros vakarais nuvažiuojame iki spaudos kiosko, prekiaujančio kava. Sėdamės ant suoliuko, dviračius pastatę šalia, leidžiasi saulė, ir mes geriame baltą kavą iš popierinių puodelių.
Peilis
Šitą peilį – o tiksliau sakant, geležtę, nes kriaunos jau seniausiai buvo kažinkur nusimetusios, man padovanojo vienas dailininkas, toks Arvydas K. Net negalėčiau sakyti, kad padovanojo: tiesiog akies krašteliu užmatęs, kaip jį vartalioju rankose, pasakė – imk, jei nori. Paskui pridūrė – čia tadžikiškas. Ko gero, jis iš tiesų tadžikiškas, ar bent jau iš tos pasaulio dalies: prie pat amžiams pradingusios rankenos puikuojasi miniatiūrinis apvadas, išraižytas rytietiškais ornamentais. Toks nedidelis, bet mitrus musulmono peiliukas.
Peiliams jaučiu nepaaiškinamą silpnybę. Prekybos centruose, kol šeimyna renkasi prekes, aš dažniausiai laiką leidžiu prie peilių lentynos, apžiūrinėdamas kokią brazilišką Tramontiną ar suomišką Fiskarsą. Kažkada net norėjau parašyti istoriją apie vyrą, visą gyvenimą pirkusį peilius; visi manė, jog jis kolekcionierius, o iš tiesų jis teieškojo tobulo įnagio savižudybei.
Su Arvydu K. anuomet beveik kasdien susitikdavom vietiniame menininkų kibuce: valdžioje tada buvo vienas kitas žmogėnas su romantiškesniais polėkiais, net ir patys didžiausi sukčiai buvo apimti revoliucinės euforijos, ir miesto menininkai be didelių vargų gavo visą dviejų aukštų namą, buvusį kažkokios sovietų žinybos darželį. Oficialiai tai vadinosi „Jaunųjų menininkų kūrybos dirbtuvės“ ar panašiai; visi naujieji įnamiai savo būstą vadino paprastai – Darželis. Darželyje repetavo roko grupė, besidalijanti pirmąjį aukštą su dviem teatro studijomis, viršuje dažus tepė visa govėda dailininkų, o rūsyje, prie milžiniškos anglimis kūrenamos krosnies, apšildančios visą pastatą, įsikūrė porelė šėtoniškos išvaizdos vitražininkų. Gyvenimas virė ir naktimis: buvo tapoma, grojama, geriami visi įmanomi ir neįmanomi svaigieji gėrimai, klausomasi muzikos ir net šokama, nes Darželis tiesiog mistiškai traukė silpnąją lytį. Gal dėl to švelniai infantilaus pavadinimo, žadinančio motinystės instinktą, gal dėl gražuolių dailininkų, bet būsimosios mamos į Darželį plūsdavo ištisom ekskursijom. Kartą Arvydas K., tuo metu prikritęs prie vieno geriausių savo darbų, išgujo iš savo studijos visą būrį susižavėjusių jauniklių tik rimčiausiu veidu pažadėjęs joms visoms palaižyti tarpkojukus – va tik rankas dažuotas nusiplausiu, aš tuoj. Jauniklės, išraudusios ir pasipiktinusios, spruko lauk, o naktį sapnavo nepadorius mergiškus sapnus.
Tąkart, kai gavau dovanų peilį, su Arvydu K. iki paryčių gėrėm vyną ir klausėmės Mileso Daviso albumo „Tutu“. Tiksliau – dviejų Mileso Daviso albumų „Tutu“, mat leidom tą pačią garso juostą vienu metu ant dviejų juostinių magnetofonų. Keisdami jų padėtį, artindami ir tolindami, iš Mileso išsunkėme kažką neįtikėtinai primenančio Bacho polifonijas. Buvo ir dar keletas vyrukų, iš tų, kur amžinai „prie meno“, berods ir kažkokios sijonuotos būtybės. Mūsų kvadrofoniniai eksperimentai ir begalinis egocentriškumas juos vieną po kito priveikė; dauguma susiraitė miegoti ant miniatiūrinių fanerinių lovyčių, likusių mums nuo mažųjų tarybinių piliečių, užsiklodami mažyčiais vaikiškais čiužinukais, išmargintais gelsvomis dėmėmis. Tiesa, vienas, iš tų „prie meno“ dar bandė demonstratyviai pasikarti ant lempos, protestuodamas prieš žmonių abejingumą, bet nesulaukęs deramo dėmesio savo manipuliacijoms su suneriamomis kopėčiomis ir iš teatralų nudžiauta virve, atsidusęs taikiai atgulė vaikiškon lovelėn.
Peilį parsinešiau namo, suvyniojęs į dažuotą skudurą. Pritaikiau jam medinę rankeną, replėmis išlupęs iš jos ylą (pasvarstęs nusprendžiau, jog yla – daug rečiau gyvenime naudojamas įrankis negu peilis). Paskui pasiėmiau galąstuvą ir gerai išgalandau.
Darželio vietoje dabar stovi kažkoks bankas, iš tų veidrodiniais langais ir stiklinėmis durimis. Arvydas K. emigravo į Daniją ir ten kala paminklus danų kapams, o tadžikišku peiliu su lietuviškos ylos rankena aš visuomet perskeliu kiaušinių lukštus, kepdamas omletą. Svarus geležtės plienas tam kuo puikiausiai tinka, tiesiog tobulai.
Marilyn
Mano virtuvėje, naktimis paslaptingai pavirstančioje darbo kabinetu, stovi rašomasis stalas, dienomis pasiverčiantis valgomuoju, o ant sienų kabo Monty Python „The Ministry of Silly Walks“ plakatas, atsargon išėjusi armonika senobiniu vardu „peterburgska trieila“ ir trejetas Beno darbų su neegzistuojančios kalbos hieroglifais. Nieko itin originalaus – nors naujai atvykę svečiai vis pasidairo, o kartą viena tokia gydytoja vos nepamiršo Hipokrato priesaikos – tikriausiai įtarusi vilkolakišką rašomojo stalo prigimtį.
Vienintelis iš tiesų originalus virtuvės akcentas yra Marilyn.
Taip, aš virtuvėje laikau Marilyn – visam tam vilkolakiškam genius loci tai suteikia subtilų mėlynbarzdišką akcentą.
Parsivežiau ją prieš gerą dešimtį metų iš Suo-mijos. Buvo lapkritis, šlapdriba; knygų mugė, kur anuomet slampinėjau, kimšte prikimšta suomių ir knygų – irgi vien suomių kalba. Kiaurai persmelktas kaulus geliančio šiaurietiško nykulio, nesugalvojau nieko geriau, kaip nusipirkti pirmą po akim pasitaikiusį blizgantį daiktą – veidrodį su atspaustu Marilyn Monroe atvaizdu. Matyt, buvau jau gerokai paklaikęs. Mąstydamas apie pasaulį, kuriame gyvena blondinės, važinėja rausvi kadilakai ir niekas dėl nieko nesuka sau galvos, su suvyniota Marilyn nuėjau į miesto mero priėmimą. Kad neatrodyčiau kaip sentikis su ikona, Marilyn paguldžiau ant kėdės, pasiėmiau taurę vyno, ir paplojęs merui už jo suomišką nekalbumą mandagiai šypsodamasis atsisėdau.
Taip Marilyn biografijoje atsirado naujų štrichų. O ir manojoje – juk anaiptol ne kiekvienas gali pasigirti sėdėjęs ant Marilyn.
Pradžioje buvo velniškai apmaudu, tačiau paskui įsižiūrėjau, kad randais ženklintas Marilyn veidas įgavo slaptingo dramatizmo, o įskilusi šypsena tapo šiek tiek monaliziška. Ir jai tai pašėlusiai tinka – ypač dabar, kai kaimynystėje kabo kelioninis peilis, o dešinėje prisegtas vokiškas atvirukas su užrašu „Glück: 220 X 120 cm“. Viskas savo vietose šiame pasaulyje, netgi labai savo vietose. Na, bent jau mano virtuvėje tai tikrai.
Plaktukas
Kai mano mama manęs laukėsi, ji dirbo kalėjime. Dėstė kaliniams lietuvių kalbą ir literatūrą. O kai gimiau, kaliniai man įteikė dovaną – mažytį metalinį plaktuką, žvilgantį ir nikeliuotą. Dievagojosi, kad patys pagamino zonos dirbtuvėse – nors kas juos žino, greičiausiai nušvilpė iš lazareto, ir tiek. Iš tiesų tai ne man, mamai įteikė – kad man perduotų, kai kiek paaugsiu ir galėsiu įvertinti visus nuostabiojo įrankio privalumus. Dabar pagalvojau, jog visai gali būti, kad tas plaktukas, ko gero, ir buvo pati pirmoji mano gyvenime gauta dovana. Labai galimas daiktas. Esu dėkingas už ją – nors anuomet, kiek pamenu, man daug labiau patiko medinės rankų darbo skrynelės, ypač ta viena, ant kurios nagingas nuteistasis išraižė bareljefą su vovere, graužiančia riešutą; visąlaik pavydėjau jos mamai, laikiusiai skrynelėje savo kuklias brangenybes.
Dar namuose buvo keletas kalinių tapytų paveikslų, tokių à la Žmuidzinavičius: peizažai su ežerais ir gulbėmis, su užpustytais koplytstulpiais ir tolumoje stūksančia giria. Dovanos nuo dėkingų abiturientų, beveik visai kaip civiliniame gyvenime. Tiesa, žodis „išleistuvės“ šiuo atveju nebuvo vartojamas – kaip nebuvo ir visų tų klaikių nesąmonių apie paukščius, paliekančius gimtąjį lizdą ir žengimą į platų gyvenimo kelią.
Tačiau tapyba manęs nežavėjo. Nežavėjo net ir plaktukas – nors šaltas jo nikelio žvilgesys bet kurį chirurgą būtų sugundęs atlikti pirmam po ranka pasitaikiusiam pacientui skubią ir neatidėliotiną trepanaciją, bet nei medicina, nei medžio darbai manęs taip pat visiškai netraukė. Kažin, ką jie sau galvojo, tie kaliniai. Turbūt manė, kad jei kieno nors mama dėsto kalėjime lietuvių kalbą ir literatūrą, tai jam tiesiog lemte lemta tapti kokiu nors naujuoju Mengele ar bent jau Raskolnikovu.
Mano mamą kolonijoje pravardžiavo Kate, nes vaikščiojo negirdimai, o ir akys jos žalsvos, lygiai kaip mano. Kartais netgi visai žalios, kai prisimerkia supykusi.
Kai kuriuos mamos kolegas mokytojus kaliniai turėjo madą švelniai prismaugti šaliku, kad šie būtų sukalbamesni ir įneštų į zoną daugiau arbatos čefyrui, cigarečių ar ko nors stipresnio. Mano mamos, atrodo, jie šiek tiek prisibijojo, elgėsi pagarbiai – ir aš juos visai suprantu.
Tų laikų nuotraukose (viduryje mama, aplink – skustagalviai moksleiviai) jie atrodo pabrėžtinai mandagūs ir netgi šiek tiek susidrovėję.
Plaktukas ir šiandien tebeguli mano įrankių stalčiuje. Kai buvo maži, juo mėgo žaisti abu mano sūnūs, nors nei chirurgais, nei staliais baldžiais jie taip pat netaps. Genai yra genai. Aš pats tą plaktuką kartais susirandu, kai prireikia įkalti kokią itin smulkią vinutę. Tai ir viskas.
Nors ne, ne viskas; vieną istoriją dar papasakosiu. Tame kalėjime buvo vienas toks žmogžudys recidyvistas, nedidukas kaip koks Napoleonas, bet net tarp kolegų galvažudžių vienas nemaloniausių tipų. Vieną dieną tasai recidyvistas jau iki gyvo kaulo įkyri mano mamai, tada ji pasikviečia jį prie lentos ir lediniu balsu padiktuoja tokį sakinį, kurį jis, visas už kreidą baltesnis, ir užrašo:
NORS IR UŽSILIPĘS ANT KĖDĖS,
NEŪŽAUGA VIS TIEK NEPADIDĖS.
Meškerės
Jų septynios – jei skaičiuosim ir trejetą skirtingo kalibro spiningų. Stovi virtuvės kampe tarp sofos ir juodojo šokolado spalva nudažyto radiatoriaus (pensininkė dažytoja vis burbėjo ir purtė galvą, jog tik neišmanėliai ir visiški pamišėliai dažo radiatorius ne blizgančia aliuminio pudra, o beveik juodai – mat šilumos nuostoliai tiesiog baisingi, bet kad man taip gražiau), sudėtos į kamufliažinį futliarą. Atrodo beveik kaip profesionalo įrankiai: kartą grįžtant po naktinės žvejybos viena pagyvenusi kaimynė pagarbiai pasiteiravo – „tai kaip medžioklė?“
Galėčiau valandomis sėdėti ir žiūrėti į upę, daugiau nieko iš gyvenimo nelaukdamas ir nepasigesdamas. Todėl iš manęs niekad ir nebus jokio ten profesionalo – anei žvejo, anei šiaip.
Mano meškerės senos, „teleskopai“ per sąnarius gerokai padilę nuo ilgo naudojimo, o kamštinės rankenos nužymėtos daugybe žymių nuo įsegtų kabliukų. Dažnai įsimetu krepšin bent vieną, iš tų portatyvinių, važiuodamas į kokius poezijos skaitymus – ką gali žinoti, kur tavęs laukia tavo Didžioji Gyvenimo Žuvis.
Tie keli užsilikę smulkučiai žvynai šalia rankenos – suvenyras iš Gotlando, kur gaudžiau strimeles su švedų pensininkais. Striomingus, kaip jie sako. Labai naivi žuvelė ta strimelė, net ir švediška – nei jai gyvo masalo, nei blizgės, kimba tiesiog ant tuščio kabliuko, svarbu būtų kuo labiau žvilgantis. Ir trauki sau girliandą su žioplomis žuvelėmis, blizgučių aukomis, kaip per kokį išpardavimą.
O tą žaliąją meškerę buvau paskolinęs Remiui, kai žvejojom Nidoje ant molo. Surišau jam dugninės sistemėlę, prisegiau varpelį, ir lupom ešeriūkščius vieną po kito – ne tuos tikruosius marių „klumpinius“, bet vis tiek. Remis tada žvejojo pirmąkart gyvenime, ir fortūna jam šypsojosi visa burna, kad ir aklam nuo gimimo.
Apskritai ta pradedančiojo sėkmė – dalykas rimtas. Kartą žvejojau Amerikoje su tokiu mongolų rašytoju, irgi žveju debiutantu. Prikalbinau pabandyt – ant savo galvos: tik užmetė ir iškart išlupo labai nemenką katžuvę, man visąlaik daug mažesnės kibdavo.
Vieną sekmadienį sužinojau, kad Remio nebėr: kaip tik baigėm repeticiją, pakavomės gitaras, ir suskambo mobilus. Žuvo tame didžiajame Vilniaus gaisre, tame, kur degantys žmonės pro daugiaaukščio langus šokinėjo. Pirmasis iššoko Remis; po jo – Mantas, kur Šamanu vadindavom. Užsimušė abu. Iš šešto aukšto berods. Mes tądien kaip tik buvom baigę repetuot tokį seną gabalą „Vilkolakis“, kažkodėl sugalvojom atgaivint po daugybės laiko. Toks klasikinis hardas, prasideda unisoniniu gitariniu rifu, paskui tekstas – „kokie iškreipti veidai / už degančio lango…“
O dar labai nesmagu būna, kai Nemune ant dugninės kartais ima ir užkimba maži šamukai, tokie vaikiščiai dar. Taip giliai įryja kablį, kad gyvą atgal paleist – jokių šansų, nori keikis, nori verk.
