Daiktai, kurie primena

Daiktai, kurie primena

Lentynėlė bonsams

Gintaras Grajauskas

Gėlė. Ričardo Šileikos nuotr.

Tuo metu daug keliaudavau – gal todėl ir susižavėjau tais miniatiūriniais japoniškais medeliais. Medžių modeliais. Norėjosi sustoti. Instinktyviai. Įsispirti kojomis į žemę, ir daugiau nė žingsnio. Mesti viską ir emigruoti į dendromorfinį pasaulį – kad galų gale visi paliktų mane ramybėje. Man atrodė, kad tai būtų palaima ir išsigelbėjimas – va taip suleisti šaknis į žemę ir būti sau. Naivu, žinoma, – kaip-mat nukirstų ir pagamintų iš tavęs dar vieną knygą. Čia karminis atpildas, visų reinkarnavusių rašytojų tas pats laukia.

Bonsus tada buvau matęs tik knygose: tas pusmetrio nesiekiančias pušis, klevus ir ąžuolus, gyvenančius po kelis šimtus metų, pedantiškai prižiūrimus ir perduodamus iš kartos karton kaip šeimos relikvija. Ir tuomet Berlyne, grįždamas iš kažkokio teatro festivalio, gėlių parduotuvės vitrinoje pamačiau bonsą – olandišką, tokį masinės gamybos, ne „bonsai“, o „mallsai“, kaip pasakytų profiai, bet gyvą. Iš tos serijos, kur kiek vėliau pasirodė ir mūsų platumose. Sumokėjau kone visus likusius pinigus ir parsivežiau namo – nelegaliai, pakišęs mikroautobuse po teatro rekvizitais.

Vėliau atsirado ir antrasis bonsas, irgi olandiškas; po jo ir trečias, o dar vėliau pamėginau formuoti bonsus ir pats – iš jaunų užskurdusių medelių. Dievaži, vienu metu buvau per žingsnį nuo tos išsvajotosios medžio egzistencijos. Vaikštinėdamas po miestą kiekvieną medį regėjau kaip didžiulį peraugusį bonsą, vogčiomis žvalgiausi po lapiją, glostinėjau akimis kiekvieną kamieno išlinkį nelyg hormonų kvaišinamas paauglys.

Kai bonsų skaičius viršijo septynetą, supratau, kad reikia juos kažkaip gudriai įkurdinti. Ant palangės jiems negerai, pernelyg jautrūs saulės spinduliams. Visos įmanomos spintelės ir net pianinas aplipo bonsais. Namai ėmė panėšėti į kadaise tropikų džiunglėse klestėjusios civilizacijos griuvėsius. Spintelės nuo kasdien pulverizatoriumi purškiamo vandens įmirko ir išsikleipė, o ant pianino pradėjo želti žalsvos samanos. Totali chlorofilo pergalė. Skubiai reikėjo kažko imtis, tad paprašiau tėvo, kad sumeistrautų bonsams specialią lentynėlę, tokią prie sienos tvirtinamą.

Nesu visiškai beviltiškas: galiu pataisyti rozetę, galiu įkalti vinį ar užlopyti kiaurą dviračio kamerą. Kai vieną dieną galų gale mesiu rašyti, eisiu per žmones atgailaudamas ir remontuosiu kompiuterius. Rimtai. Būsiu toks moderniųjų laikų Palangos Juzė, darysiu gerus darbus ir visi manim džiaugsis. O jei kuris bambės, formatuosiu diską, kaipmat.

Bet sukalti lentynėlę – ne mano jėgoms. Ir dar tokią, kuri išlaikytų visą bonsų armiją su visais konteineriais – taip gudriai kažkodėl vadinami bonsų vazonai.

Šiaip mano tėvas yra vargonų meistras – kadaise su juo, taisydami vargonus, apvažinėjom kone visas Žemaitijos bažnyčias. Jis dar ir iš tų, apie kuriuos sakoma – visų galų meistras. Gaila, bet tai nepaveldima.

Sovietmečiu mano tėvas buvo sukonstravęs durų skambutį – paspaudi mygtuką, tuoj pradeda švelniai dūgzdamas suktis toksai volelis su dantukais, panašiai kaip mechaninėje pianoloje, ir aštuonios relės, švelniai cinkčiodamos į specialiai suderintas metalo plokšteles, kuo gražiausiai sugroja „Lietuva brangi, mano tėvyne“, dviem balsais. Tiesa, šitas rezistencinis skambutis buvo kiek didokas, maždaug pusės stalo dydžio, bet kam tai svarbu: kito tokio niekas neturėjo – ne tik Klaipėdoje, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Kitas autorinis mano tėvo darbas buvo vadinamoji šviesos muzika. Ano meto diskotekose egzistavo keturių rūšių šviesos efektų stebuklai: besisukantys krepšinio kamuoliai, apklijuoti veidrodžio šukėmis, „švyturėliai“, nušvilpti nuo milicijos mašinų, jau minėtoji šviesos muzika ir paslaptingų kosminių technologijų prikimštas įrenginys, vadinamas stroboskopu. Nusipirkti šviesos muzikos buvo neįmanoma, o jei norėjai pasigaminti tokią pats, reikėjo iš po žemės iškasti tris tiristorius, naudojamus tik karo pramonėje ar panašiai – žodžiu, retenybių retenybę, kaip tuos tris aukso plaukus iš pasakos. Jau vien skambesys koks – „tris tiristorius“, tiesiog magija. Aš apie juos galėjau tik pasvajoti.

Mano tėvas trijų tiristorių problemą išsprendė savaip: po pianino (to paties vargšo „Zimmermano“, kuris vėliau užsiaugino samanų bakenbardus) klavišais pakišo po standų vielinį kontaktą, nupirko dėžę automobilinių lempučių, nudažė jas nuo Velykų likusiu kiaušinių laku ir sumontavo į metrinį dienos šviesos lempos plafoną. Voilà – štai jums ir šviesos muzika! Buvo, tiesa, ir keletas trūkumų: grojant sveikąsias natas lemputės perkaisdavo, ir kiaušinių lakas imdavo skleisti keistą kvapą, trikdantį klausytojų dėmesį. O visų blogiausia – va čia tai jau esminis trūkumas – kad norint, jog šviesos muzika veiktų, kažkas turėjo spaudyti klavišus – tai yra, ką nors groti, ir tas kažkas paprastai būdavau aš, nes niekas kitas mūsų kompanijoje groti nemokėjo. Mano draugai sužavėti tūnojo tamsoje ant sofos, pamažu besislinkdami arčiau mergaičių, o aš grodavau. Dirbau šviesos muzikantu.

Lentynėlę tėvas sumeistravo – tiesa, ne sukalė, o iškirpo iš duraliuminio skardos lakšto, kurį kartą per pačias Kalėdas su laukiniu kauksmu parskraidino ir žiebė žemėn štormas, tiesiog po mūsų langais. Greičiausiai nuplėšęs nuo dvylikaaukščio, statomo už gero puskilometrio. Puikiausia lentynėlė išėjo, amžina tiesiog.

O bonsai, kad ir gavę dovanų nuosavą lentynėlę, vienas po kito, vienas po kito ir nudžiūvo. Gal jie to duraliuminio nemėgsta, ar kokį galą. Et, nebus iš manęs japono, jau tada supratau.

Bet jei ką, ateities kartos ir be bonsų gali būti visiškai ramios dėl tų šeimos relikvijų: bent jau lentynėlė tai tikrai tuos kelis šimtus metų atlaikys, o kažkur rūsyje savo valandos tyliai laukia durų skambutis, grojantis „Lietuva brangi“, ir šešiasdešimt aštuonių lempučių šviesos muzika.