Dailininkas – žvaigždė
Lietuvos dailės legendos Stasio Krasausko kūrybos paroda „Praeitis, pasivijusi dabartį” Klaipėdos dailės parodų rūmuose sukėlė nemenką šurmulį.
 |
| Knygas apie S.Krasauską per vernisažą buvo galima įsigyti iš dailininko dukros Aistės-Jurgos Krasauskaitės rankų. Lėšos už jas skiriamos Nijolės ir Stasio Krasauskų labdaros ir paramos fondui. Roberto Gabrio nuotrauka |
Vieni piktinosi, kad klasiko kūrybai rodoma per mažai pagarbos (santūriame vernisaže kalbų nerėžė miesto kultūros vadovai, ir publikos buvo prikviesta ne per daugiausiai).
Kiti netvėrė iš džiaugsmo, galėdami pamatyti iš arti, „gyvai” labai anksti, prieš tris dešimtmečius mirusio bene žymiausio lietuvių grafiko darbus. Ypač nepublikuotus knygose, nematytus – piešinius flomasteriu, pasteles. Juk jis, anot tėvo parodą atvežusios grafikės Aistės-Jurgos Krasauskaitės, „buvo virtuoziškas piešėjas, įvaldęs amatą ir laisvas jame”.
Klaipėdos menininkai entuziastingai dalijosi prisiminimais ir įspūdžiais apie S.Krasausko kūrybą.
Yra ko pasimokyti
Tapytojas Edvardas Malinauskas: „S.Krasauskas baigė dailės institutą tais metais, kai aš stojau. Jis jau tada buvo didis žmogus – žymus sportininkas, artistas, operos solistas, vaidino kine, su savo grafika jau buvo išėjęs į sąjunginę areną, iliustravęs daug knygų. Kaip grafikas labai daug dirbo. Ir tiek fantazijos, emocijų jo darbuose!.. Koks metaforiškas, poetiškas žvilgsnis į žmogų!..
Degė, sudegė, net 50-ties nesulaukė… Bet liko jo mokinių. Iš jo galima mokytis – ne bjaurumo, grubumo, o estetikos, grožio – ieškoti to mene ir skleisti kitiems.“
Trys komponentai
Grafikė Danutė Žalnieriūtė: „S.Krasauskas buvo žvaigždė. Ar žinot šiais laikais dailininką – žvaigždę?!. O jis buvo toks. Labai impozantiška, charizmatiška asmenybė. Ypatingas žmogus.
Kai kas, ką matome parodoje, gal ir paseno, bet kai kas labai naujai skamba. Pavyzdžiui, kai kurie jo ciklai – „Giesmių giesmė“, V.Šekspyro „Sonetai“ – jo „gulbės giesmė“. Gaila, kad per mažai piešinių rodoma. Norėtųsi pamatyti daugiau.
Tematiškai jis buvo suvaržytas. Įsivaizduoju, kaip dabar būtų kūręs erotikos tema!.. Bet ta įstabi plastika ir mintis vis tiek yra. Jo kūryboje daug romantikos, labai stiprus teigiantis pradas ir akivaizdu nuostabi meistrystė. Puikus profesionalas, gili mintis ir nepaprasta asmenybė – trys komponentai tilpo viename žmoguje. Be to, jis buvo ne tik „parapijos“ menininkas, Tarybų Sąjungoje labai žymus. Dar labiau nei Lietuvoje. Jam daug kas pavydėjo, truputį „per dantį traukdavo“, nes draugavo su žymiais sovietmečio rašytojais, atvažiuodavo jie pas jį, S.Krasauskas iliustruodavo jų knygas… Taip, jis buvo tikra žvaigždė. Tebešviečia, nors per laiko atstumą gal ir nebe taip ryškiai.
Man jis nedėstė, bet buvo tokia istorija, kai studijavau… Man teko nutrinti vieną jo litografiją. Būdavo, duoda mums po litografinį akmenį, ir turėdavom jį korundu nutrinti. „Reikia tokio formato? Štai, imk Krasauską“, – padavė man dėstytojas. Vos ne verkdama tryniau. Tokį šedevrą – nutrinti!..“
Įrodė piešinio vertę
Grafikė Emilija Poškutė-Pumputienė: „Penktame kurse jis man dėstė piešimą. Buvo labai inteligentiškas, labai gražus, aukštas vyras. Niekada jokiu žodžiu neužgaudavo. Išeidavo – mes patingėdavom. Sugrįždavo – vėl paaiškindavo, piešdavom. Kaip dėstytojas buvo labai simpatiškas. Mes jį labai vertinome ir gerbėme. Pirmuosiuose kursuose mus institute mokydavo konstruktyviai piešti. O jis buvo pirmas, kuris pasodino mums gražią pozuotoją ir įrodė, kad piešinys gali būti ne tik akademinis, bet ir meno kūrinys. Kad ir eskizas – kuo ne meno kūrinys?..“
Nepaprastas paprastumas
Grafikė Birutė Andriekutė: „Žiūriu parodą ir matau labai gilius jausmus, labai gražiai išreikštus. Iš tikrųjų jausmai labai gilūs ir labai tikri. Toks ypatingas momentas, kai gražiai padaryta ir yra tikra, ne „saldu“, o iš tikrųjų gražu. Jokios pozos, jokių televizinių gražėsių, prie kurių dabar visi įpratę. O čia jausmas tiesiog skamba – kaip žiedas skleidžiasi. Žmogaus jausmų sodas… Štai cikle „Amžinai gyvi“ – karys ir moteris – neišsipildžiusi, parklupusi, tos rankos, siekiančios netekto žmogaus… Arba tie „Bėgikai“ – kaip jie bėga!.. Tiesiog turi jausti, atrodo, kaip tos rankos atkrenta, kaip vėjas plaukus kedena, kaip vyriškis globėjiškai pasisukęs į moterį, laukia… Tai tiesiog jausmas, taip jautriai ir sodriai išreikštas. Jis yra tame lakšte, veikia. Tai pasiekti menininkui nėra taip paprasta. O čia padaryta paprastai, bet nepaprastai. Nepaprastas paprastumas. Kur bežiūrėtum – visur tas jausmas, labai stipriai išreikštas. Netušti lakštai. Jie prisodrinti. Tai yra reta. Tai tikra. Jaudina.
Atspindi laikmetį
Dizaineris ir fotomenininkas Gytis Skudžinskas: „Man ši paroda labai įdomi dar ir tuo aspektu, kad galime ją palyginti su neseniai Klaipėdoje rodyta brito Deivido Hoknio paroda.
Tiek S.Krasauskas, tiek D.Hoknis čia eksponuotus darbus kūrė labai panašiu laiku. Abu virtuoziškai valdo liniją, dėmę, puikiai jaučia grafikos specifiką. Tik vienas kūrė kapitalistiniame bloke, kitas – sovietiniame. O tai puikiai matoma ir šių abiejų menininkų darbuose, ypač kai analizuoji problematiką, kas rūpi autoriams.
S.Krasauskas darbus prisodrina metaforų ir kalba ezopiškomis užuominomis, o D.Hoknis „tėškia” pranešimą atvirai. S.Krasausko pasakojimai – apie žmones, besiveržiančius iš uždaro indo – kūno ar besiilginčius bendražmogiškų vertybių. D.Hoknis taip pat byloja apie žmogų, bet jo grafikos kalba daug kritiškesnė, socialesnė, problematika ne tokia visuotinė, o labiau išreikšta per asmeninę patirtį.
Būtų buvę nuostabu, jei Klaipėdos dailės parodų rūmai būtų galėję abu autorius paro-dyti vienu metu.
Bet kokiu atveju – tai meistrai, puikiai atspindintys ir atitinkantys savo laikmetį ir erdvę, ko neretai pasigendame šiandien kuriančių autorių darbuose.“
Užrašė Rita Bočiulytė
