Dainius Vanagas

Dainius Vanagas: pasakojimas trečiuoju asmeniu neleidžia išsiduoti, neverčia įsipareigoti, tiesa?

a) Dainius Vanagas, tarkime, gimė 1989 m. Jei būtų gimęs aštuoneriais metais vėliau, dabar geistų naujo tapšnoklio, nes senasis jau šiek tiek apdulkėjo; jei aštuoneriais anksčiau, su šypsena girtųsi, kad dar atsimena siaubingai ilgas eiles prie mėsos skyriaus. Na, o gimęs 1989 m., jis viso labo tėra ribos ir lūžio palikuonis – savaime aišku, paveldėjęs visus šiai porai būdingus ribotumus.

b) Galima spėti, kad 1993 m. jis vis dar kėlė daug rūpesčių tėvams.

c) 1995 m. – jau mažiau.

d) 1997 m. rūpesčių ima kelti tėvai. Išdaigų skaičius auga geometrine progresija, nulipęs nuo dviračio jaučiasi kaip žuvis, išmesta ant kranto.

e) Na ir? Augta ir „prusta“ utopinėje, sakralioje erdvėje, kurią provincialai dažnai linkę mistiškai – tarsi suokalbininkai – apibūdinti kaip „pas močiutę kaime“.

f) Ilgametis išsilavinimo aukuro vaidilutis mokyklos šventovėje.

g) 2007–2008 m. skaitydamas Dostojevskį išmoko susistabdyti širdį arba ją taip įaudrinti, kad šioji iššokdavusi iš krūtinės, sunkiai atgaudama kvapą nušliauždavo į ramų, tamsų kampelį ir krisdavo tarsi pakirsta. Anksčiau ar vėliau, žinoma, sugrįždavo, nors, atvirai kalbant, vėliau mėgo labiau negu anksčiau.

h) Maždaug tuo pačiu metu jis pamėgo dar nebuvusius arba jau nebūsiančius įvykius. Tai buvo gyvenimo be rūpesčių pabaiga.

m) Kuo laikas artimesnis, tuo atmintis įnoringesnė. Šiaip ar taip, reikia pažymėti, kad tarp gausybės padarytų klaidų retkarčiais būdavo priimami ir teisingi sprendimai. Pavyzdžiui, 2010 m. protingai pasirinkus masalo spalvą ir formą, sugauta pirmoji lydeka; taip pat išmokta taisyklingai laikyti lauko teniso raketę.

n) Istorijos studijos buvo dar vienas žingsnis fikcijos link. Netiesa – jokio žingsnio nebuvo, nebent šiais laikais šis žodis vartojamas ir kaip kryčio į bedugnę eufemizmas.

o) Kalbėjimas buvo opi problema. Užrašytas žodis kėlė mažiau gailesčio nei ištartas lūpomis, nes, sutikite, lūpos taip keistai juda! Žiūrėdami į veidrodį lėtai sakykite: „medis“, „obuolys“, „riešutas“. Tiesiog nepakenčiama.

v) Įkvepia, iškvepia, įkvepia, iškvepia. Dar gyvas, vadinasi.

Pokyčiai

Nebuvusio žmogaus istorija

1864 m. lapkričio mėnesio viduryje (nors kartais šnabždama (tiesa, gal kas žino, kas tuo užsiima?), jog tai galėjo nutikti gruodžiui įdienojus) į blausią belangę, plėkstančią nežinomoje Romos vietoje, buvo atvestas nusidėjėlis. Popiežiaus kareiviai sučiupo jį gatvėje, beriantį ditirambus suvienytos Italijos idėjai; vyriškis, kurio ūsai buvo tokie vešlūs, jog dengė akis, ragino nuversti Petro įpėdinį ir prijungti Romą prie Sardinijos karalystės.

Reaguota akimirksniu, numota net į teismo procesą: įkalinimas – be laiko apribojimų. „Kol pasitaisys“, – piktdžiugiškai šyptelėjo mažaūgis kardinolas ir pasirašė nuosprendį. Nors kalinys buvo tylus ir silpnas, o spyna tvirta ir net raktu sunkiai įveikiama, prie belangės visada budėjo sargyba.

Roma klibėjo, artėjo 1870-ieji. Suskubusi taisyti santykius su Šventajam Sostui grasinančiais pasauliečiais, Bažnyčia amnestavo politinius kalinius. Kai kareiviai atrakino mūsų maištininko vienutę, šis iš pradžių nė krust.

– Ei, gali eiti, laisvas, – sukiauksėjo durtuvu ginkluotas džiūsna.

Kalinio atsakymas apaugęs įvairiausio plauko legendomis, ir mažutėlių, užkampių Romos bažnytėlių gidai mūsų dienomis jas su pasimėgavimu pasakoja žiopliams turistams, rodydami, kad štai čia, būtent jų šventovės požemiuose, kalėjo ši žymi, nors ir neatpažinta asmenybė.

Aš pats neseniai girdėjau vieną iš legendos interpretacijų, kuria su manimi pasidalino ispanas piligrimas, sutiktas Peru. Esą vyriškis lėtai, lyg bijodamas sulūžti, pakilo nuo akmeninio gulto, nukrypavo prie sargybinių, pabučiavo juos į skruostą ir tarė žvelgdamas į savo drebančius kelius:

– Tai jūs, bičiuliai, galiausiai esate laisvi ir galite eiti; jums nebereikia čia kalėti ir manęs saugoti. Aš juk visuomet buvau laisvas: nejaugi plyšaudamas gatvėje nežinojau, kas manęs laukia? Argi tai nebuvo mano apsisprendimas? Visus šiuos metus buvau ten, kur pats save pasiunčiau, o jūs trūnijote čia, kadangi taip buvo įsakyta ir jūs negalėjote rinktis. Dabar jums atrodo, kad mane paleidžiate, tačiau pamiršote, kad jei yra siena, tai jau ne vienas, o mažų mažiausiai du kalėjimai.

Vyriškis nusilenkė sargybiniams ir pasuko laiptelių, vedančių iš požemio, link.

Grafomaniško silpnumo akimirka; viena taurelė, tfu tfu, vien pajusti, kaip veikia

Mane labai dailiai palaidojo; buvau vakaro žvaigždė, nė pirštelio nejudinau: nuprausė, aprengė, bučiavo, barstė gėlių ir meilės žiedais. Daugelio atėjusių nė nepažinojau. Stebėjausi, kad nieko makabriško, tiesiog lioviausi norėjęs. Mačiau ašaras, ir skausmas – kodėl gi ne? – buvo tikras; gražu, organiška, svetima, ir vis dėlto nieko nauja. Kaskart, kai dar gyvas būdamas pasiekdavau tikslą, net sau neišduodavau, kad, rodos, nebuvo jis vertas įdėtų pastangų. Ne kitaip su mirtimi: vis galvoji, kas tuomet bus, na, kas. Štai sulauki, ir visas smalsumas dingsta; pasirodo, pastangos mirti taip pat bevaisės. Tik meluoti sau dabar sunkiau, tiesą sakant, dar nė karto nepavyko. Kietas riešutėlis. Belieka ironiškai džiaugtis: bus ką gliaudyti tarp medinių sienų.

teismo salėje

(tiesą sakant, nesvarbu kur)

neturiu ką pasakyti.

scenos požiūriu – prasta pradžia;

gi socialiai – kasdieninė praktika, o

fiziškai – liežuvis į gomurį it ašaka įkibęs.

tegu kas nors pakyla, prabyla

apie neturinčius ką sakyti,

tegu meta: „ei, tu neturi minties,

kodėl tad lūpas judindamas

tuščiai orą šildai“.

nėra kuo didžiuotis savo diletantizmu –

visiškai sutinku, antai jokio rimo,

lengvumo, žodžio slydimo,

o juk nedera pamiršti ir malonumo skaityti – ar pamiršau?

gal kokią gamtos gyvastį per ekraną išlieti,

ar kokį atsiminimą išpurkšti, gal šašus nusigraužti,

kad žaizdos vėl atsivertų,

nes ką gi darysiu, jei nebus ko laižyti.

gal drėbtelt pojūčių solidarumą,

ar tiesiog užteks parodyt savo seklumas,

ir į jas įbridus pritūpti, kad giliau atrodytų.

neturiu ką sakyti.

dėl to ir kviečiu mano akis

tarsi varnoms išlesti; išties

jau metas kalbėti apie neturinčius

ką sakyti – jų daugės; paliesk mano ranką, skaitytojau,

ar Tau neatrodo, kad kažkada many būta,

ką galima tarti, kas be gėdos galėtų orą sušildyt,

paliesk, jauti – nieko nelikę.

anokia paslaptis, kad esu skonio netekęs,

kad spręsti ir rinktis yra mano grandinės:

viena galvoju, kita sakau, trečia elgiuosi,

ketvirta kuriu, penkta linkiu, septinta sapnuoju,

aštunta tikiu.

dar tiek daug nepasakyta, o aš jau neturiu ką pridurti;

juk matau – kitu ėjimu matas.

o aš vis dar stumdau savo vilties figūras,

kad ne daugiau nei Pyro pergalę atiduočiau.

Giesme,

Jūra tokia sausa; kol krante gyveni – nejauti. Kiekviena bangelė – lyg baltas popieriaus lapas, žvalgausi, ir man burna džiūsta.

Nežinau, kiek naktų, dienų praėjo nuo akimirkos, kai paskutinį kartą matėmės; turėjau kalendorių, tokį mažytį, su šv. Morkaus veidu, bet pralošiau kortomis, nepyk, čia labai nuobodu.

Įgula šauni, tik jau viską vienas kitam išsakėm. Gal per mažai turėjom. Arba taupomės, nes dar daug laiko teks drauge praleisti.

Naktimis lengviau; mirtis, o ne naktis už borto – nič-nieko nematai, negirdi, tik šleikštus teliuškavimas. Neapsakomai šiurpu; pamirštu, iš kur išplaukiau, kur plaukiu, denis – visas pasaulis, o svajonių, ilgesio, manęs – tarsi nebūta. Kol bijau – negalvoju, kol negalvoju – lengviau. Tačiau dienomis įsitikinu, kad horizontai egzistuoja, kad kažkur mes visgi plaukiam, kažko mums visgi reikia. Tik kodėl aš toks sausas, toks nykus, be įkvėpimo. Juk saulėtomis valandomis, tiesą sakant, ir mąstau daugiausia apie tai, kad neturiu apie ką mąstyti. Niekada neplauk į jūrą.

Laivo kunigas sunkiai serga, nuo vakar kliedi. Mums visiems gėda, Anzelmas šįryt griežtai pasakė: „Ar ne niekšai mes? Pasiėmėm kunigą dėl savo sielų, o kunigu jo paties sielai nepasirūpinom. Dabar visi supūsim“. Matai, jūroje visi tiki, tik ant kranto stovintieji šaukia: „Žmogus, žmogus!“. Sakyk, o kaip Tau atrodo, ar tie Italijos miestų šaukliai ne per drąsūs? Tiek gandų apie juos sklando, nežinau, ką manyt.

Paskutinį kartą laivą matėme, rodos, prieš porą savaičių, krantą – dar seniau. Da Gama, mūsų kapitonas, sunerimęs, sėdi užsidaręs savo kajutėje, net nepietauja su jūreiviais. Jis bijo mus nuvilti. Gal net labiau nei žmoną ir vaikus, juk tiek daug žadėjo.

Šio laiško Tu negausi, net nepuoselėju vilčių jį išsiųsti – sako, ten, kur vykstam, žmonės pašto dar neišrado. Užrašiau tam, kad galėtum susapnuoti.

Matau Tave sekmadienio rytą, gražią, skaisčią, einančią takeliu į miestą. Žinau, kad esi. Žinau dienomis.

1498 m. gegužės 12 d., kažkur

by admin