Dainuojanti bendruomenė po vasaros dangum

Dainuojanti bendruomenė po vasaros dangum

Gitana Gugevičiūtė

Rugpjūčio viduryje jau antrą kartą prie kopose esančių „dzotų“ (Antrojo pasaulinio karo gynybinių įtvirtinimų) įsikūrė dainuojanti, deklamuojanti, improvizuojanti geriausių savo kartos ir pradedančiųjų bardų bendruomenė, „ginkluota“ gitaromis ir kita būtinąja keliaujančio muzikanto atributika.

Dovana sau ir klausytojams

Keistai trūksta žodžių įspūdžiui apie renginį, kuris labai patiko…

Įtariu, kad viena iš priežasčių – meilė aprašomajam objektui, t.y. žmonėms, kuriuos sambūryje teko sutikti ir pirmą, ir kažkelintą kartą.

Kita priežastis, neleidžianti daryti ryškesnių apibendrinimų (tik dalintis paviršutiniškomis impresijomis), – nenuoseklus, nemetodiškas dalyvavimas koncertų cikle (vis dėlto karštis, o jūra – šalia).

Galų gale ir pati renginio koncepcija bei dvasia tarsi kratosi formalios statistikos ar išvadų: šiuo neoficialiu suvažiavimu niekas niekam nesilankstė, nedėkojo, skambių idėjų nedeklaravo. Ta proga pacituosiu žiniasklaidos plačiai ištransliuotus renginio sumanytojo, svetainės dpoezija.lt įkūrėjo Jono Baltoko žodžius: „Nesiekiame nei komercinės sėkmės, nei pigaus populiarumo. Šis renginys – tai dovana sau ir klausytojams. Tiesiog norime padėkoti visiems, kurie mus mato, mus girdi ir mus palaiko“.

Dviejų dienų partitūroje

Ir padėkojo. Padovanojo absoliučiai laisvą, antisnobišką, antipretenzingą, natūralų, šiltą, kultūringą susibūrimą, harmoningai išsidėsčiusį dviejų dienų partitūroje.

Tikiuosi nieko neįžeisti sakydama, kad pagrindinių veikėjų čia nebuvo. Šmaikštus koncerto vedėjas – bardas ir „Humoro klubo“ komikas Šarūnas Černiauskas, žinoma, buvo, bet vedėjo statusas jokių išskirtinių teisių jam nesuteikė. Nebuvo apšildančių ar soluojančių grupių –„grandus“ keitė pradedantieji ir atvirkščiai.

Per dvi dienas nuskambėjo Gedo Lukšo, Lino Švirino, Viktoro Denisenko, Tomo Pupinio, Andriaus Zalieskos, Domanto Razausko, Mindaugo Valiuko, brolių Timofejevų (Timohi) ir daugelio kitų bardų pavardės ir balsai.

Gerą įspūdį paliko Mindaugo Ancevičiaus pasirodymas, patraukęs keistomis, impulsyviomis, stiprų emocinį krūvį turinčiomis dainomis. „Kitokios“ muzikos paribiais ir žemėmis vaikštantis Justinas Žilinskas bei Ieva Norkutė ir J.Baltokas, be abejo, patiko.

Vertas padėkos

Bet nesinori nieko specialiai girti ar ignoruoti. Juolab kad ne tik „oficialioje“ scenoje buvo koncertuota – kiekvienas kvadratinis metras, kuriame stodavo žmogus su gitara, galėjo virsti (ir virto) maža muzikine aikštele, vieta „jam session’ui“.

Puiku, kad tokia teatrališka erdvė nutilus poetų sambūriui „Placdarmas“ ir toliau „veikia“. Bardų muzika – sauganti žodžio prasmę, melodijų autentiką, atskleidžianti individualią pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą (dažniausiai tai taikus, etiškas ir estetiškas kalbėjimas apie nebūtinai draugišką pasaulį) – itin natūraliai skamba gamtos scenografijos fone. Tas fonas labai tinkamas poezijos ir muzikos sueičiai, nevarginantiems intelektualiniams (ir asmeniniams) pokalbiams, kūrėjo ir kultūros vartotojo dialogui.

Nesavanaudiškas renginys, gimęs iš entuziazmo ir geranoriškumo. Vertas padėkos.

by admin