Daiva Molytė-Lukauskienė

Daiva Molytė-Lukauskienė


***
tuščiam kambary šoku tango
nuo ankstyvojo ryto
ne vakar vakare
šokių salėje
repetavau su savuoju
vyriškiu
argentino argentino
ritmiškai sukausi ir mėčiau kojas
pirma dalis antra dalis trečioji
kartoju aikštingai įnoringai
ir plėšau
sudėvėtus senus drabužius
tango tango tango
yra per siūles
atskirtos dalys
skudurai
langams valyti
tango tango tango
garsiau ir garsiau ir garsiau…

Visados išvaryta

Esu buvau:
esamasis, būtasis dažninis, kartinis.
Kaip dažnai kartu ir ne?

Šildausi prie elektrinės krosnies,
nes velniškai šalta ir šalta
ši diena, ir laikas atvėsęs,
ir butaforinė šiluma
atleidžia stingulį veide. Dar
gyvame gyvenime, sąnariuose…

Tu sakei, kad stovėsi ir lauksi,
lyg skulptūra vasarą ir žiemą,
prie senos koklinės krosnies,
ir žiūrėsi, kaip sudega malkos –
beržinės iš miško, kaip
raitosi ugnys ir liepsnoja
kaitra mažose, metalinėse angose.
Kaip išbyra pelenai pro groteles:

barstysi darže, ant kopūstų,
svogūnų ir lapų, kad nepultų
spragės, kad nepridėtų kiaušinių, kad
neišsiristų alkani ir dainuojantys vikšrai,
tobulai mėgdžiojantys skruzdėlių
karalienės balsus,
kad išskristų drugeliais, drugiais,
                                     baltukais,
mojuojančiais plonaskūriais
                                                   ar šilko sparnais.

Esu buvau:
esamasis, būtasis dažninis, kartinis.
Kaip dažnai kartu ir ne?

***                                        

Kodėl tavęs anksčiau nesutikau?
tik sušukau:
ieškojau balų (rojaus) hiacinto,
prabilusio virš šio dangaus,
virš nuodėmių naštos –
pasaulio žiedo baltojo
sidabro debesy,
ar žalio gintaro aky…

Kodėl tavęs anksčiau nesutikau???

Iš vasariškos Nidos

***
Supasi supasi supasi
atminos atsiminimai prisiminimai
skambinant skambučiams be aido
be balso be garso nutolę
rausvi bijūnų žiedlapiai išplaukia
mariomis į dangų
į horizontą kur tu dabar
hiacintu baltu debesyse
prasiskleidi ir išlyji
vasaros lietumi ir perkūnijomis
žaliais žaibais ant žalių
žolynų
svirpiant svirpliams ir griežiant
žiogams
vanduo nuplauna viską
įsigeria į žemę į tavo
suaižėjusią sutrūkinėjusią
širdį
sopuliai sopa
tik šiandien tik vakar
rytoj
kokiu žiedu atsiskleisi?

vis dar renku tavo
žolynų siūbavimą
ir virpesį ant lengvų
voratinklio siūlų…

***
supasi vorai
kai atveriu langus
žvilgsniai
skrieja ir sminga

vasaros bliuzas
po stogu
pliaupiant lietui
iš sunkių debesų
čia
esu
kur marios
nusileidžia iš dangaus
ir ežerų mėlynėmis
išplaukia

su laivais
su žvejais jūreiviais ir jų
sutuoktinėmis
motinomis vaikais…
sūnumis dukromis
broliais seserimis

kukuojančiomis gegutėmis…
vis dar žali žolynai
vasaroja vasaroj vasarinėj
ugninėj ugny
vandeningam vandeny

atsiveria…


Užsisklendžiau

toje erdvėje
tarp pilkų sienų
nudažytų
bjauria spalva
kurią išrinko
dažų pardavėja
povo plunksnų
spalvos plaukais
toje pačioje virtuvėje
kurioje televizorius
su skystųjų kristalų ekranu
geba atkartoti aiškiai ir tiksliai
kasdienes apeigas
bandau šypsotis tau
kreivu veidu
bandau būti gera
ir kepu
bulvinius blynus
pagal senovišką
močiutės receptą
virtuvė pilna dūmų
viskas dega
ir limpa
prie skardinio dugno:
gramdau skutu
įkyriai monotoniškai
vienodai
aštriu peiliu
metaline šveitykle:
šeimyninės laimės
šviečiančios dulkės
metalo skonio
tauraus kvapo
paprasta forma:
viskas
tikra ir aišku


Baltų šermukšnių šerkšnas

žieduotos šakos sidabriškai:
šiandien sninga į plaukus, į suveltas garbanas.
Prikrenta, tarsi būtų prakiuręs dangus –
kai su vėjais išrėki žiedlapių audrą,
kai užkimsti ir išeini be balso tylinti
į ūkaną, į miglą, tylos slėnį,
kur žydi vien šermukšniai, kur baltuoja
baltuma, ant tavo lūpų bučiniu, gegutės sukukavimu…

Libra

mėlynam kambary, mėlynos sienos, mėlyna muzika –
vandenys vandenynai, dangaus žemėlapiai,
žvaigždynų ribos;
ryškėja ir apakina šalta šviesa iš šiaurės,
iš pietų pusrutulio dangaus
žiūri ir seka kiekvieną žingsnį, kiekvieną įkvėpimą
ir iškvėpimą:
mėlynuojančiomis lūpomis ant žvaigždėlapio:
Mimoza, Hadaras, Kentauro Alfa, žvaigždės…

mes esame svarstyklės. sako mažoji. svarstyklės.
svarstyklės mudvi. dvi gimusios tame pačiame
žvaigždyne.
vėlyvą rudenį raudonuojant medžiams, mėlynuojant
dangui.
ištiesiam rankas – svarstyklės – vienas delnas mano,
o kitas tavo.

Zubenelgenuba. Libra. Zubeneschemalis…

by admin