Dalia TAMOŠAUSKAITĖ
 |
| Alio Balbieriaus nuotrauka |
***
Na, ne – nepakęsiu!..
O tu ar galėsi
Tiek metų be braižo… Į grumstą
pavirtęs?!.
Ir kas tą buvimo bambagyslę tęsia?!.
Juk tai, ką nešiesi,
Seniai jau patirta.
Ir tekstas neskamba –
Ryškėja kableliai.
Taškai. Užkoduotas kažkoks ornamentas.
Net žvaigždės apanka –
Jau gest nebegali…
Tik laukti tylaus išblukimo momento.
Tuomet toji skraistė,
Pridengus bedugnę,
Ir vėl apsiblaus atpirkimo šešėliais…
Bus galima teisti.
Ir mesti į ugnį.
Arba net pasmaugti keršais debesėliais.
Kažką be pradžios…
Pabaigos… Ir net veiksmo…
Lyg klipas iš gundančio stereo žvilgsnio.
Viltis išsižios…
Ir iškris iš paveikslo –
Įstrigs tarp asfalto ir silpstančio žingsnio.
Bet tai – ne grįžimas.
Nors net ir ne kaukė –
Viena iš daugybės bergždžių galimybių.
Ir tik sutapimas
Jau tai, ko taip lauki –
Mirtim nupudruota gegužio ramybė.
***
Ne, geras nėra geresnis –
Tiktai dar didesnis absurdas.
O jis – lyg aksioma. Lyg dėsnis.
Kol paukštis gerklėj dar spurda.
Kol sminga jo pilkos plunksnos
Į drumzliną ryto žvilgsnį.
Ir tos tuštumos paunksmėj
Dar ašarų ledas dilgsi –
Mažais kaltukėliais gremžia
To jausmo plonytę luobą.
Ir gyslas skausmu tol kemša,
Kol nuojauta pasiduoda.
Ir spengia degėsių krūvos –
Apnuoginti siaubo tyrai.
Tik vėjas dar lapais srūva
Į širdį. Kol ji pabyra
Ir rieda tiesiog po kojom…
Nejaugi tik to norėjai?!.
Ne baimių ir ne pavojų,
O niekinti atpirkėją?!.
O spjauti save į veidą –
Kaip kokią pritrėkštą musę?!.
Ir nebegirdėt, ar leido
Sutemti dausoms be mūsų?!.
Nejaugi… Bet viskas – niekas.
Kadais jau girdėtos frazės.
Impulsas nubusti lieka.
Bet vienas – jau pastarasis.
***
Kelias upėm suraikytas.
Dar ne forma – tiktai farsas.
Ir tik žodis – „kitas rytas“.
Tirštas toks… Ir toks begarsis.
Akys grimsta lyg į nieką –
Toj paletėj maža naujo.
Bet ant veido rūdys lieka –
Jų šviesa neišskalauja.
Tiek ir tos šviesos – tik žaibas.
Ar žvaigždė – kiaurai per stiklą.
Baimė, gailestį sugnaibius,
Juo palesins skausmą tikrą.
Gal netikrą – kaip ir rytas?..
Juk kažkur dar dega viltys,
Kad, prieš šūvį jau parkritęs,
Dar po jo gali pakilti…
Jei nėra prasmės, kai esmę
Susprogdina žvakės kraujas,
O žolynai marių grėsmę –
Kaip nirvaną – pranašauja,
Dar yra pusiau nugertas
Butelis keisčiausių žodžių.
Gal toks pat, bet pirmas kartas,
Kai metaforos neguodžia.
Ir visai nėra pavydo.
Nei brangu kas. Nei kas šventa.
Prieblanda žaizdų negydo –
Tik atrofijos išvengta.
***
Vos tik pirštų galais paliesiu
Šalčio raukšlę lange per šviesą,
Tu pajusi, o gal regėsi,
Kaip ruduo savo kaklą tiesia
Į svajonei paspęstą kilpą.
Ir įkliuvęs – lyg varnas – karkia.
Ar lyg sapnas, kur nebetilpo
Ant blakstienų… Kai užsimerkia
Nebe akys, o visas skliautas,
Nuo žvaigždynų jau suledėjęs.
Gal ir būsi kada apgautas…
Bet ne tų, kam esi padėjęs
Įsikibti į šlapią baslį:
Jiems tas pats – kad tik plaukti, irtis!..
Jiems vis tiek, kas nukloja aslą –
Ar plaukai, ar supintos mirtys!..
Tad galėsi dar šaukt į nieką…
Ir už nieką pasiūlyt tostą…
Net žinoti, kad nebelieka
Jau net to, ką girdi, ką uostai…
Tu galėsi!.. Bet neįstengsi
Nei dar šliaužti. Nei atsikelti.
Ir manim ne save pridengsi –
Tik kadais atkentėtą kaltę.
Užgimimo requiem
Rudens pranašai susprogsta –
Tiesiog neišmoko skristi.
Bet garsas sparnus pranoksta…
Nes liudija išdavystę.
Gali jo ir neišgirsti –
Jis gyvas tik tam, kas klauso…
Ir bijo savim pavirsti,
Iš Grįžulo Ratų kaušo
Tik siurbčiojęs po lašelį…
Ar plempęs, užvertęs galvą…
Kol kojas surišo kelias.
Ir virkdė. Lyg spalio spalvos.
Bet ašaros buvo kietos –
Kaip rakštys į delnus smigo.
Tad visiškai nudėvėtos
Akimirkos dar atpigo.
Ir, mingant langams, retėjo…
Kaip musę sutraiškę pirštai.
Galugerkly bespurdėjo
Tik tai, kas negimęs miršta.
