Dalia TAMOŠAUSKAITĖ
 |
| Alio Balbieriaus nuotrauka |
***
Ne, geras nėra geresnis –
Tiktai dar didesnis absurdas.
O jis – lyg aksioma. Lyg dėsnis.
Kol paukštis gerklėj dar spurda.
Kol sminga jo pilkos plunksnos
Į drumzliną ryto žvilgsnį.
Ir tos tuštumos paunksmėj
Dar ašarų ledas dilgsi –
Mažais kaltukėliais gremžia
To jausmo plonytę luobą.
Ir gyslas skausmu tol kemša,
Kol nuojauta pasiduoda.
Ir spengia degėsių krūvos –
Apnuoginti siaubo tyrai.
Tik vėjas dar lapais srūva
Į širdį. Kol ji pabyra
Ir rieda tiesiog po kojom…
Nejaugi tik to norėjai?!.
Ne baimių ir ne pavojų,
O niekinti atpirkėją?!.
O spjauti save į veidą –
Kaip kokią pritrėkštą musę?!.
Ir nebegirdėt, ar leido
Sutemti dausoms be mūsų?!.
Nejaugi… Bet viskas – niekas.
Kadais jau girdėtos frazės.
Impulsas nubusti lieka.
Bet vienas – jau pastarasis.
Pasirinkimo nelaisvė
Sauliui
O kodėl tau turėtų būt paprasta?!.
Kas tu – Dievas?.. O gal jo dubleris?..
Nespurdėk!.. Juk jau tinklas užmestas
Per metus praradimų kelerius.
O kodėl tau turėtų sutrumpinti
Šitą būvį atšipę ašmenys?!.
Baimė gali bemat sutrupinti
Užkeikimą… Bet to neatmeni:
Tiktai puoli – tarytum degantis –
Įsirėži į lango nerimą…
Nors junti juk ne skausmą slegiantį –
Tik besielės tylos plevenimą.
Tad anglėjimas – tarsi prieglobstis:
Niekam Niekas už Nieką moka…
Nors ir traukies nuo to atatupstas,
Pro regėjimą neįšoki
Į moliusko dryžuotą kiaukutą.
Kur sustingtum it velnio pirštas.
Bet tik forma kol kas nebekruta.
O esmė dar vis tiek nemiršta.
Dar gyva – ar girdi?!. Jau nekenti
Tų, kam šansų nelieka kristi?..
Jie ne priešai – tiktai apakinti
Metastaziškos išdavystės.
***
Kažkas taip tyliai tyliai inkščia.
Mažytis – vos ne vos girdėti.
Ir gal labiau aštrus nei minkštas…
Jei byra per ramybės rėtį.
Kaštonai pašnibždom kartoja
Tą raudą. O galbūt net dainą.
Arba tik erzina rytojų –
Kad daug lėčiau nei aklas eina.
Bet šiaip, atrodo, viskas nieko.
Netgi viltis tampri, kaip reta…
Nors iš po skliauto besistiebia
Primirkę baimės minaretai.
Tas pats gebėjimas matyti
Žalius voratinklius lyg kaulus
Rudens. Nors jis tik temstant švyti
Drėgnom žvaigždėm. Bet be apgaulės.
***
Nubrūžintos iltys – kaip vinys į riešus.
Nors teismas ir slaptas,
bet nuosprendis – viešas.
Įsminga ir veria kiaurai ligi saulės
Švininis lietus. Per spalvotus pasaulius.
Šiaurys lyg sparnus juos
drugeliams nuplėšo –
Verčiau tenublanksta ir tenka
ne priešams,
Bet tiems, kurie stiprūs – tylėti dar gali.
Ir tarsi dervišai – už šitokią dalią
Sruventi į nieką. Bekraštį, kaip viskas.
Bet vis dar girdėti, kaip garsas sutvisko
Ant prietemos delno, į miltiną delčią.
Ir netgi pajusti savim, kaip apverčia
Iš laiko kišenės išdulkintas smėlis
Antraip netgi tai, ką jauteisi pakėlęs.
Tad protas beprasmiškas –
iltys vis sminga…
Belieka tik jaustis be galo laimingam.
***
Ta nuojauta taip arti!..
Lyg pulsas – kelintą kartą.
Ir ta nežinia karti –
Lyg žodis. Kurį ištarti
Baugu – išvarvės, suduš…
Kaip laikas delne. Be indo.
Nors priešpilnis tuos lašus
Seniai akyse atspindi.
Ir gena. Bet ne spalvas
Risčia – vakarykščią kaltę.
Ar lietūs tikrai atves
Naktis, kurios drįs prikelti?..
Ir šiurpiai balta prasmė
Nupurtys nuo karsto sniegą?..
Kai viskas dabar vis tiek –
Azartas žinoti miega.
O jeigu prapliups ilgam
Gyvybė į burną mirčiai?..
Ar reikš ant ugnies raitam
Ką vien egoizmo kirčiai?!
O jei taip sustings visai…
Įstrigs… Arba ims kartotis…
Tas pats… Tiktai pratisai –
Ar kas beprivers sustoti?!.
***
Nemokėsi?.. Vadinas, nereikia.
To rudens aš pigiai neparduosiu.
Tegu niršta (jei nori – prakeikia)
Miglomis bešerkšnijantys uosiai.
Jausmas vienas. Bet dvišakas kelias.
Nors nebėr nei galvos anei žirgo.
Tik vorų sulynotos akelės
Tarsi vinys į riešus sužvilga.
Ir vis tampo ne įtampa – saitai.
Su niekuo – tarsi viskuo kadaise.
Nors iliuzijų šalnos per greitai
Pasigriebs. Gal greičiau nei atleisi.
Neatleisi – nuskęsiu tam lauže.
Jeigu žvirblių nedaug – te sau šaipos…
Juk svarbiausia – tiesa nepalaužė.
Atvirkščiai: ta akistata – “kaifas”.
***
Kitos minutės jau nebus.
Netgi šimtos dalies sekundės.
Nes rytas kruvinus lapus
Tarytum brolžudžius užsiundys…
Ir suvarpys šalti kotai.
Sušaudys dar šalčiau už speigą.
Netgi nekrūptelsi – juk tai
Net be konvulsijų pribaigia:
Iškarpo geismą iš akių…
Ir sulytais šiaudais užado.
Su spalio nykuma sykiu.
Kuri gilyn į skausmą veda.
Ten toks spengimas nebūties
Kartoja atpirkimo greitį!..
Ten tiek raminančios vilties
Vėl į save kitais pareiti!..
Kad vien skiemuo be kirčio „kam“
Užlieja limfmazgius ir gyslas.
Ir būt be priežasties kaltam –
Tik vienas išganingas tikslas.
***
Jei tetrikdo tik tiek – nesikeiksiu.
Bet pabodo laikytis.
Nenoriu!..
Įsikibus dantim į paveikslą.
Tarsi bitė – į akliną
Korį.
Ten tokia marmalynė!.. Kad siaubas.
Jau geriau tasai veidas
Suskiltų.
Ar, n kartų labiau išsigaubęs,
Taptų vienu iš tūkstančio
Tiltų.
Nes dabar jau gailiuos, kad nuskęsiu.
Ir, aptekus žolėm tarsi
Šliužais,
Daug mažiau vienodybės nekęsiu.
Daug trumpiau negu liepsnai
Praūžus.
Ir išlyginsiu viską į nieką.
tai tikroji esmės
Dviveidystė!..
Nors jos bangos net kaklo nesiekia:
Kad prigertum, reikėtų
Paslysti.
Kad pajustum, reikėtų kentėti.
Arba viską pamiršti. Net
Vardą.
Nors nebūti lengviau nei žadėti.
Tad geriau nepradėti.
Neverta.
Tapsmas
Žodžiai – tarytum driežai –
poliruotais paviršiais
(Brangios plytelės – ispaniškos)
sliuogia… Ir krinta.
Virtinė garso dalelių.
Ir tai, ką pamiršęs,
Tarsi sukutis riedi
po kreidos labirintus.
Žnyplės galiausiai vis tiek
tarsi drugį suspaudžia:
Vienas rėmelis į šviesą –
į tamsą netilpsi.
Ne priežastinis ryšys. Bet
net fiziškai skaudžiai
Sutrupa vėjo blakstiena
į atvirą žvilgsnį.
Keikias kažkas. Arba staugia:
vibruoja net rankos –
Sijos didžiulės. Be geismo
panirti į kraują.
Tad tiktai naktys bemiegės
prie kamino renkas.
Ir – tarsi kovarnių plunksnas –
mintis išskalauja
Iš pakabinamo laiko
aprūkusio deglo.
Nei ten aliejaus, nei žibalo –
šviečia tik pirštai.
Ant sidabrinio dvikriaunio
laukimo žeberklo
Prunkščia vanduo marmurinis –
į pelenus virsta.
Teka, jau srūva į pravirą
dangų nuo kojų
Neišstenėti bylojimai
pusaklių dvasių.
Ir tarsi perdegtą molį
sulaužo rytojų.
Taip manieringai. Bet tarsi
meluojant – nedrąsiai.
Užtvenktos prarajos.
Zovada leidžiasi brydės.
Nieko nebuvo!.. Tik gyslose
nuojauta spengė.
Ligi pačios atokiausios
tylos begalybės.
Kur jau seniausiai vardai
būna veidus pralenkę.
***
Vasaris visur. O jau cinksi
Visai maželėlis lašelis.
Ir pradreskia silpstantį žingsnį
Prismigęs iliuzijų kelias.
Baltai nuvalytas. Lyg sauja.
Sužimba tik kaulais į šaltį.
O lašas kapsėt nepaliauja…
Tas pats. Bet atnaujina kaltę.
Ir kieliką auštant prispjaudęs
Drėgnumas jau želia pelėsiais.
Kaskart prievartautas ar jautęs
Ekstazę, vis tiek ten nesėsi.
Vis tiek ten nepjausi. Net peiliai
Pernakt surūdijo. Atšipo.
Nors durys tebekniaukia meiliai…
Ir visa, kas buvo iš knygų.
Vėl guostis, kad suversta krūvom?..
Kad klaikiai suvelta į viena?..
Bet mums pakeliui. Kam taip skubam
Įaugti troškimais į sieną?!.
Paliesk, jei įstengsi pakelti
Bent vieną siužeto detalę!..
Bent trumpą tarpžvaigždinį šaltį.
Ir tai, ko nebus. Nors ir gali.
