Dar vienas J.Kačinsko sugrįžimas

Dar vienas J.Kačinsko sugrįžimas

Danutė Petrauskaitė

Kompozitoriaus ir dirigento Jeronimo Kačinsko 100-ąsias gimimo metines pažymėjo Vilniaus ir Klaipėdos muzikai, surengdami šio autoriaus kamerinės-instrumentinės bei chorinės muzikos koncertus.

Neatsiliko ir kauniečiai, itin įspūdingai paminėję šį jubiliejų: Kauno muzikinio teatro sodelyje jie atidengė paminklą ir Karininkų ramovės salėje pastatė operą „Juodas laivas“.

Bandė įsitvirtinti laikinojoje sostinėje

J.Kačinskas ne kartą bandė įsitvirtinti Kauno muzikinėje visuomenėje, bet dažniausiai nesėkmingai.

1924-1925 metais jis mokėsi Kauno muzikos mokykloje, bet kaip buvęs Stasio Šimkaus auklėtinis buvo kauniečių atstumtas. 1931-aisiais baigęs studijas Prahoje jaunasis kompozitorius turėjo vilčių gauti darbą Kaune kaip profesionalus dirigentas, tačiau jam buvo patikėtos tik akompaniatoriaus pareigos Plastinių judesių studijoje, vėliau – Kauno Valstybės operoje.

Net sėkmingas simfoninis koncertas su šios operos orkestru, dalyvaujant garsiam pianistui Egonui Petri, nepakeitė J.Kačinsko situacijos.

Jam nebuvo leista dėstyti ketvirtatonių muzikos teorijos Kauno konservatorijoje, kauniečiai nepanoro atlikti 1932-ųjų vasarą sukurto jo „Noneto“. nepritarė jie ir J.Kačinsko planams keisti Kauno muzikinio gyvenimo įpročius, nors laikinojoje sostinėje šio iniciatyvaus muziko dėka buvo įkurta Lietuvos muzikų progresistų draugija, pradėtas rengti žurnalas „Muzikos barai“.

1936-aisiais J.Kačinskas vėl pabandė ieškoti laimės Kaune. Pusmetį jis dirbo Operos teatre dirigentu-akompaniatoriumi, bet greitai suprato, kad jam šiame mieste nėra jokių perspektyvų. Ir vėl, jau trečią kartą, sugrįžo į Klaipėdą.

Tik 1938-ųjų rudenį kauniečiai, nusivylę Balio Dvarionio darbu, įvertino J.Kačinską, Klaipėdoje išgarsėjusį kaip talentingą orkestro dirigentą bei operos vadovą, ir pakvietė jį eiti Valstybės radiofono simfoninio orkestro dirigento pareigas.

Danutė

Šis jų neapvylė. Per savaitę J.Kačinskas vidutiniškai diriguodavo du radijo koncertus, o kai dalyvaudavo dar kokiame nors viešame renginyje, tai ir tris. Jis išvedė radiofono orkestrą iš uždaros salės į Operos teatro bei Karininkų ramovės sceną ir pradėjo rengti viešus koncertus, kuriuose nuolat skambėjo lietuvių kompozitorių simfoniniai kūriniai: pradedant J.Naujaliu ir baigiant moderniaisiais to meto kūrėjais – J.Nabažu bei A.Račiūnu. Bet naujojo dirigento darbas Kaune tęsėsi vos vienerius metus ir kelis mėnesius. Lietuvai atgavus Vilnių, Radiofonas persikėlė į senąją sostinę, o kartu su juo – ir J.Kačinskas.

Visam laikui sugrįžo į Kauną

Šių dienų Kauno muzikai, minėdami garbingą J.Kačinsko jubiliejų, itin aukštai įvertino jo nuopelnus. Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus nariui kompozitoriui Vladui Švedui bei jo kolegoms pirmiausia kilo mintis pastatyti J.Kačinskui paminklą ir Lietuvoje dar negirdėtą jo vieno veiksmo operą „Juodas laivas“.

V.Švedui pavyko gauti iš Lietuvos kultūros ministerijos pinigų šiems darbams atlikti, nors vien jų neužteko.

Reikėjo įtikinti Kauno valdžią, kad toks paminklas yra būtinas ir kad J.Kačinskas yra jo nusipelnęs.

Kai buvo gautas leidimas, prasidėjo parengiamieji darbai.

Skulptorius Algimantas Šlapikas, pasirinkęs J.Kačinsko jaunystės laikų nuotrauką, iš vientiso pilkos spalvos granito luito, siekiančio 3 metrus, iškalė įspūdingą skulptūrą, kurioje įamžino ne tik charakteringus jauno kompozitoriaus išorės bruožus, bet ir jo veržlumą.

Taigi, nepaisant praeities nuoskaudų, J.Kačinskas visam laikui sugrįžo į Kauną ir užėmė deramą vietą tarpukario Lietuvos muzikos istorijoje.

Paminklo atidengimas įvyko lapkričio 30-ąją.

Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos kultūros ministras Jonas Jučas, Kauno meras Andrius Kupčinskas, Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Šliažas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ, taip pat skulptorius A.Šlapikas bei kiti Kauno menininkai.

Arkivyskupui pašventinus paminklą, buvo trumpai prisimintas J.Kačinsko gyvenimo kelias bei įvardinti Lietuvoje atlikti jo didžiausi darbai. Po to visi nuskubėjo į Karininkų ramovę pasiklausyti „Juodo laivo“.

Mirtį sutapatino su laisve

Ši psichologinė opera buvo sukurta 1975-aisiais pagal dirigento Vytauto Marijošiaus, norėjusio JAV atgaivinti lietuviškos operos žanrą, užsakymą.

Libreto autorius rašytojas Algirdas Landsbergis siužetą grindė tikrais istoriniais įvykiais – 1970-aisiais sovietiniame laivyne tarnavusio jūreivio Simo Kudirkos nesėkmingu bandymu susirasti politinį prieglobstį amerikiečių laive. Libretas nefiksuoja nei konkrečios vietos, nei laiko.

Veiksmas vyksta nenurodytoje pajūrio saloje apytikriai esamuoju metu. Operos veikėjai – Žmona (sopranas), Jūra (sopranas), Motina (mecosopranas), Jūreivis (tenoras), Balto laivo kapitonas (baritonas) ir Juodo laivo jūreiviai (vyrų choras) – neturi jokių tautiškumo ar valstybiškumo žymių.

Pagrindiniu muzikinės kalbos organizavimo principu kompozitorius pasirinko atonalumu grindžiamą ištisinį vyksmą.

Naudodamas padidintų ir sumažintų intervalų šuolius, nervingą melodeklamaciją, dažnai keisdamas metrą, kompozitorius ekspresionistine stilistika perteikė asmenybės konfliktą su jį supančia aplinka, nusivylimą politinėmis sistemomis ir mirtį sutapatino su laisve.

Operos premjera įvyko Čikagoje 1976 metų gegužės 8-ąją, dirigavo Vytautas Marijošius.

Ji buvo parodyta keturis kartus.

Po premjeros kompozitorius ir muzikos kritikas Vladas Jakubėnas rašė: „J.Kačinsko muzika iškelia pavyzdį, kad atonalumo ribose yra galimas ir spalvingumas, ir… visiškas prieinamumas klausytojų ausims. Kačinsko opera sudaro originalų, mūsų scenoje visai nebūtą reiškinį tarp tos rūšies pastatymų“. Daugiau ši opera niekur nebuvo pastatyta.

„Juodas laivas“ išskleidė bures

Entuziastingų muzikų dėka ir finansiškai remiant Kultūros ministerijai J.Kačinsko „Juodas laivas“ išskleidė bures Kaune.

Operos pastatymo iniciatorius – Nacionalinės premijos laureatas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino ir „Už nuopelnus Lietuvai“ komandoro didžiojo kryžiaus ordino kavalierius, nuoširdus lietuviškos muzikos propaguotojas Petras Bingelis.

Tai nebuvo lengvas darbas. Visų pirma trūko partitūros. Ir tik kompozitoriaus V.Švedo dėka pavienės partijos buvo suvestos į visumą.

Pagrindinius vaidmenis atliko Vilma Mončytė (Žmona), Raminta Vaicekauskaitė (Jūra), Rita Preikšaitė (Motina), Audrius Rubežius (Jūreivis), Giedrius Prunckus (Kapitonas), grojo Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), dainavo Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas P.Bingelis).

Jiems teko paplušėti įsisavinant sudėtingą J.Kačinsko muzikos kalbą, o dirigentui P.Bingeliui – į tokiems renginiams nepritaikytą Karininkų ramovės sceną sutalpinti didžiulį būrį atlikėjų.

Nepaisant visų sunkumų, operos premjera įvyko.

Stebino galingas choro, ypač vyrų grupės, skambesys, profesionalus orkestro darbas. O labiausiai – visų entuziazmas.

Pagrindinis trūkumas buvo vienas – garso balanso stoka.

Solistai, pastatyti už orkestro, buvo užgožti instrumentalistų, tad nesigirdėjo jų dainuojamų žodžių.

Dėl šios priežasties nukentėjo bendras operos vaizdas.

Jei ji būtų atlikta teatro scenoje, jei prie jos ranką būtų pridėjęs režisierius, efektas būtų šimteriopai didesnis.

Gruodžio 9-ąją Kauno arkikatedroje už kompozitorių buvo laikomos šv. Mišios, kurias kancelebravo arkivyskupas S.Tamkevičius.

Itin didingai skambėjo P.Bingelio vadovaujamo choro atliekami J.Kačinsko religiniai kūriniai.

V.Švedas džiaugėsi: „J.Kačinską mes pagerbėme kaip tikrą karalių“.

Ar atplauks į Klaipėdą?

Šios nedidelės apimties operos pastatymu galėtų susidomėti ir klaipėdiečiai.

Juk kūrinio autorius – Klaipėdos miesto garbės pilietis, opera parašyta jūrine tematika.

Jai nereikėtų nei ištaigingų dekoracijų, nei prabangių rūbų. Užtektų tik tinkamos erdvės, režisūrinio išradingumo ir rampų šviesos.

Galima būtų bendradarbiauti ir su kauniečiais.

Bet čia jau Klaipėdos muzikinio teatro ir Kultūros skyriaus prerogatyva.

Šioms institucijoms vertėtų pamąstyti ir apie J.Kačinsko biusto įsigijimą iš skulptoriaus A.Šlapiko, kuris siūlo jį už nedidelę kainą. Jis galėtų stovėti Klaipėdos muzikiniame teatre, savivaldybėje ar J.Kačinsko muzikos mokykloje, primindamas šio kompozitoriaus bei dirigento indėlį į Klaipėdos miesto muzikinio gyvenimo raidą.

by admin