Daug pašauktų – mažai išrinktų
Rita Bočiulytė
Šiąvasar pirmą kartą Lietuvoje sudarytas 14-os valstybinių universitetų reitingas. Tyrimą atliko Demokratinės politikos institutas. Vertinant aukštąsias valstybines mokyklas, buvo atsižvelgta į jų pasiekimus mokslo srityje, stebimos studijų sąlygos, svarstomas studentų ir darbdavių požiūris.
 |
| Grafiko A.Kliševičiaus teigimu, meninę kūrybą – kaip Dievo dovaną šiuolaikinė civilizacija desakralizavo ir pavertė pasilinksminimu, pramoga, neįsipareigojančiais duoti jokių atsakymų. Nerijaus Jankausko nuotrauka |
Pagal tyrimų duomenis, šiame sąraše Klaipėdos universitetas – vienuoliktas, o Vilniaus dailės akademija (VDA), uostamiestyje turinti Vizualinio dizaino katedrą, atsidūrė paskutinėje reitingo vietoje.
Nepaisant to, siekiančių bakalauro studijų VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje šiemet buvo po du žmones į vieną vietą: stojo 57, o priimti ketinama 28 studentus. Toliau studijas magistrantūroje norėjo tęsti 14 žmonių. Priimti ruošiamasi 8-11, formaliai išlaikiusius stojamuosius egzaminus, bet… Ar VDA savo katedrai Klaipėdoje duos papildomai vietų, turėtų paaiškėti šiandien.
Paklaustas, ką mano apie šį reitingą ir tokį kontroversišką Dailės akademijos vertinimą, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narys, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros profesorius Algis KLIŠEVIČIUS buvo nusiteikęs filosofiškai:
– Yra toks posakis: daug pašauktų – mažai išrinktų. Kadangi kūrybą – kaip Dievo dovaną šiuolaikinė civilizacija desakralizavo, pavertė ją kažkuo tarsi lengvai prieinamu, retai dabar išgirsi sakant – apdovanotas talentu. Visi galvoja: išmoko, įgijo specialybę, ir jau dailininkas. Štai ir turime rezultatą – manoma, kad taip ir turi būti.
Deja, taip nėra. Ta prasme, kad nėra visi lygūs iš prigimties. Mūsų politinė sistema leidžia galvoti, daryti prielaidą, kad visi lygūs iš prigimties. Tačiau gamta sutvėrė truputėlį kitaip.
Tas neatitikimas pagimdo tam tikrą diskomfortą ir prieštaringus vertinimus. Juolab kad ir menas savo poziciją – kaip pasaulio suvokimo formą šiuolaikinėje visuomenėje prarado. Jis tapo laiko praleidimo, pasilinksminimo forma…
– …Arba vartojimo produktu?
– Taip, nes prie to prisidėjo ir medijų paplitimas. Vien dėl to, kad ten viskas daroma meno pagrindu. Tai yra estetinių kategorijų pagrindu. Kitaip sakant, daroma įtaigiai, meniškai, išraiškingai, ritmiškai – tai yra tai, kas anksčiau buvo tik mene. Dabar yra visur.
– Tada kyla klausimas, kokias gi problemas sprendžia menas? Ar tik kaip estetizuoti ką nors, ar yra kažkas kita, sudėtingiau?
– Ko gero, nori išsiaiškinti, kas yra žmogus. Bet visi bijo aiškintis. Todėl, kad nežinia, kas jis yra. Jeigu pažiūrėsi giliau, gali būti, kad išsigąsi. Arba atrasi tai, ko nenorėtum matyti. Iš tikrųjų problema tampa sudėtinga. Lygiai tas pats yra ir su ta situacija, kad mes nepripažįstame savo Dievo, vadinasi, arabai mums įrodys, kas Alachas tikrai yra. Jeigu mes abejojam, kad mūsiškis yra. Automatiškai atsiranda daugybė išlygų, kurios neleidžia pasakyti, o kas gi aš iš tikrųjų. Menas lygiai taip pat – jis negali į tai atsakyti. Ir tampa kažkuo, kas neįsipareigoja duoti jokio atsakymo. Na, padaro menininkas kokį smagų dalyką, pavyzdžiui.
– Taigi meno negalima išmokti?
– Galima, galima. Tiek visokių meno mokyklų!.. (juokiasi)
– Mokote dizaino, grafikos – o kokia prasmė? Koks procentas Jūsų studentų gali tapti menininkais?
– Šito aš nežinau. Kas žino, kiek jie turi talento? Be to, ką mes laikome menininkais? Galbūt dizaineriai yra inžinerinių profesijų žmonės, kurie savo veikloje panaudoja įvairias menines kategorijas ir meninius pasiekimus. Tai ir vyksta: iš vaizduojamojo meno pereina tam tikri pasiekimai, kurie paskui įgyvendinami, tiražuojami, pavirsta klipais, apipavidalinimo elementais ir t.t.
– Ir tai estetizuoja mūsų būtį?
– Būtent. Niekada pasaulyje tiek daug vaizdų, sukurtų pagal meninius principus, neegzistavo aplinkoje. Viskas būdavo truputį kitaip, natūraliau. O dabar daug dirbtinės aplinkos, kuri specialiai konstruojama taip, kad veiktų emocijas. Ir veikia – muzikiniai klipai, šou, reklama. Visur stengiamasi padidinti emocijas, kad būtų poveikis. Kokiu būdu? Įmanoma tik meninėmis priemonėmis. Kompozicija, spalva, ritmu to galima pasiekti.
– Bet ar visa tai – menas?
– Jeigu klausiame, kas yra menas, tuomet turime užduoti kitą klausimą, – o kas yra gyvenimas? Niekas nežino, deja. Jeigu menas yra tai, kas atspindi tą gyvenimą, tada komplikuotas ir meno apibūdinimas. Nes XX a. pradžioje pasikeitė meno traktavimas – jo virtuvė tapo tarsi svarbiau už rezultatą. Todėl atsirado menotyrininkų gentis, kuri aiškina, kaip suprasti meną, vietoj to, kad žmogus jį turėtų suprasti natūraliai. Tam tikra problema…
Muzikantai neleido sau tokios situacijos, kad bet kas, kas groja, yra muzikantas. Ten amatas turi būti tobulas, tik tada tu esi tokio lygio, kuris yra pripažįstamas. Dailėje nutiko kitaip. Bet koks performansas gali tapti menu, nepaisant to, kad apie erdvės kompoziciją, kažkokį daiktų tvarkymą, grafinius dalykus žmogus nieko nežino. Problematiška…
– Vadinasi, sukeitėme kažkokias kategorijas vietomis?
– Bet tai nereiškia, kad jos neatsisijoja. Atsisijos tam tikru masteliu. Nežinau, kaip praktiškai tai galėtų įvykti. Tai visas mechanizmas. Kai kuriuos dalykus mus privertė naudoti reklama. Pradeda reklamuoti tikindama, kad taip yra gražu. Ir visi sutinka – taip gražu, o kitaip negražu. Kažin, ar iš tikrųjų taip.
Apie šios – dailininko – profesijos aureolės praradimą kalbu ne todėl, kad ją reikėtų grąžinti. Bet, sutikite, visuomenėje ji prarado tokį vaidmenį, į kokį anksčiau lyg ir pretendavo. Automatiškai ji tapo amatu. Bet tas amatas, be profesinių dalykų, turėtų turėti ir dar kai ką…
– Ir ką gi?
– Šiuo atveju buvo įdomi patirtis Izraelyje, kuriame lankiausi. Kai pasidomėjau „Basis“ skulptūros mokyklos metodika, atsakymas buvo labai įdomus. Sako, tai yra piramidė, kurios pamatas yra 16 kubų. Jie reiškia tobulai įvaldytus visokiausius amatus. Paskui, sako, dar 8 kubai, kurie simbolizuoja skulptūros formas – plokščią, apvalią, bronzinę, medinę, lietą, kaltą ir t.t. Jos irgi turi būti tobulai įvaldytos. Toliau – 4 kubai, kas yra meno filosofija, – bendri pasaulėžiūriniai dalykai, su tuo susiję. O viršuje – vienas kubas, kuris yra etika.
Kaip manote, dėl ko visa tai?..
– O kokia yra Klaipėdos vizualinio dizaino katedros metodika?
– Profesorius Vytautas Kasputis parašė koncepciją, kurią ruošiamės išleisti solidžia knyga. Bet ir dabar su ja gali susipažinti bet kuris studentas – įvadas, dėstomi dalykai pagal kursus, visos disciplinos ir užduotys iliustruotos mūsų studentų darbų pavyzdžiais. Iš jos galima pamatyti, kaip studentas pirmame kurse pradeda nuo paprasčiausio brūkšnelio ir paskui ateina iki erdvės apvaldymo, objektų sukūrimo ir panašių dalykų.
Tokios vizualizuotos metodikos dar neturi nė viena mūsų Dailės akademijos katedra. Todėl rektorius dabar nusprendė, kad tas leidinys turi išeiti atskira knyga „Vizualinis dizainas VDA”. Turėtų pasirodyti jau šį rudenį.
Manau, kad mūsų katedra duoda pakankamai stiprius amato pagrindus. Studijuojamų dalykų sąraše – dailės ir dizaino istorija ir teorija, kompozicijos pagrindai ir dėstymo metodika, projektavimo įvadas ir dėstymo metodika, projektavimas ir meninis konstravimas, vizualinių komunikacijų dizainas, taikomoji grafika, speciali kompozicija, akademinis piešimas, akademinė tapyba, specialus piešimas, spalvotyra, skulptūrinė plastika, fotografija, grafinės ir kompiuterinės technologijos, šviesos technikos, projektavimo tendencijos, braižomoji geometrija, filosofinės studijos, humanitarinės-socialinės studijos ir kita.
– Kiek visko daug!..
– Iš tikrųjų mūsų studentai per semestrą turi išstudijuoti septynis specialybės dalykus ir atsiskaityti už juos. Vizualinio dizaino – aplinkos, parodų, jų įrangos ir švenčių apipavidalinimo – srityje jie būna jau šiek tiek pasikaustę.
Mūsų studentai nesprendžia urbanistinių problemų, o gilinasi į objekto pateikimą konkrečioje erdvėje, jo maštabiškumą, „įrišimą” į tą aplinką ir tam tikros nuotaikos sukūrimą. Nes jie turėtų keisti tą aplinką pagal kūrybinius tikslus, kuriuos kelia sau, arba kurie reikalingi konkrečiam objektui.
Magistrantai pas mus dar studijuoja tipografikos dizainą. Arba važiuoja tęsti mokslus užsienyje. Iš praėjusio kurso trečdalis – gal dešimt žmonių išvažiavo studijuoti į Angliją dizainą arba videodizainą. Įstojo. Vis dėlto pas mus amato bazė nebloga.
– O ko Jūs pats mokote studentus?
– Mano kursas susietas su vientiso stiliaus kūrimu. Kad nepriklausomai nuo medžiagos tas stilius turėtų tam tikrą atpažįstamumą – mastelių, formos ar elementų panaudojimo požiūriu. Pasirinkimas priklauso nuo idėjos, kurią jie turi įgyvendinti.
Bet kadangi studentai pas mane ateina tik ketvirtame kurse, pirmiausia bandau paaiškinti, kad jau viskas. Kai grįžta namo, jų gi niekas žmonėmis nelaiko. Juos visi vadina dailininkais. Jiems išeities nėra. Belieka būti dailininkais. Tapti profesionalais toje srityje.
– Ar daug tarp jų talentingų, gabių?
– Labai liūdna pripažinti, kad talentingų žmonių yra. Paskutinis geras dailininkas turėjau būti aš. Bet, deja, vis atsiranda ir atsiranda talentingų žmonių (juokiasi).
Rimtai kalbant, kurse tokių studentų – apie trečdalį. Didžioji dalis baigusiųjų vis dėlto dirba pagal profesiją. Manyčiau, ji pakankamai adekvati šiuolaikinei situacijai – gyvenimui, kuris tiesiog reikalauja dizainerių.
– Bene 35-erius metus dėstote studentams. Kokią prasmę čia įžvelgiate?
– Nėra jokios prasmės nei tame gyvenime, nei tame, kad mes čia esame. Absoliučiai nieko nėra. Kai Lemo romano herojus paklausė kompiuterio, kokia žmogaus gyvenimo prasmė, tas pagalvojo ir atsakė: „Perduoti informaciją”.
Jeigu tas gyvenimas neturi prasmės, tai kodėl neužsiimti veikla, kuri man atrodo įdomi.
– Ar iš kūrybos nieko neatima?
– Kaip visada, kai daliniesi. Iš tikrųjų yra tam tikra seka, perimamumas. Nesvarbu, ar tu blogai dirbsi, ar gerai, vis tiek bus kitas žmogus, kuris tuo užsiims. Nes neįmanoma to išnaikinti. Prigimtis tokia, kad tęstinumas vis tiek egzistuoja. Net jeigu mes nieko nepadarysim dėl to. Jau pats buvimas, kad mes esam ir darome tai, suponuoja, kad kažkas kitas tai pratęs. Nežinau, kodėl – dėl susižavėjimo, pamišimo ar dėl kitų dalykų – jis egzistuos. Ar išgelbės pasaulį? Greičiausiai ne.
Ko gero, pats buvimas yra vienintelė prasmė. Ir vienintelė dovana. Nes nieko kito nėra.
